Atgimimo istorija V

 

V

Kita diena nebuvo tokia liūdna, kaip tikėjausi. Išsivartęs iki 16 valandos, atmerkiau akį, po to kitą – na, lygtai nieko neskauda, tik kankino tam tikros rūšies troškulys, kuris malšinamas daug kuo, bet tik ne vandeniu.

“Ot durnius” – pradėjau pokalbį su savo sąžine ir jau pasiruošiau moralinėms pagirioms, kai staiga suskambėjo mobilus.

– Alio… – išstenėjau užkimusiu balsu. Burna buvo sausa, kaip daržinė su šienu, liežuvis sunkokai vartėsi.

– Sdarov! – išgirdau žvalų Andrejaus balsą. – nemiegi?

– Ne… – nutęsiau. – Kas atsitiko?

– Nieko, o kas? – nustebo Andrejus.

– O kaip Jolita, kaip tavo pasiteisinimai?

– Eeee, viskas baigėsi labai gerai! Vakar, kai nenuėjom į spektaklį, ji išvažiavo pas mamą į sodą. Parašė raštelį, kad jai neskambinčiau, negrįš tris dienas! Aš vis tiek paskambinau, nelabai ji ir pikta jau, bet, sakė, mums reikia vienam nuo kito pailsėti, todėl tikrai – grįš tik poryt!

– Nu, ir ką? – pradėjau žvalėti.

– Žinai, pamaniau, kad būtų neblogai atsipagiriot, o jau ryt būsiu, kak stioklyško, viskas bus ok!

– Kur varom?!  – iš karto sutikau.

– Einam pas Stasių, į tą jo naują alubarį, naujo kvietinio alaus paragaut. Jis nestiprus, neprisigersim tikrai. Už 15 minučių būsi?

– Būsiu. Davai! – galutinai atsibudau ir nubėgau į vonią.

Po ilgos nuobodžios higienai skirtos minutės buvau švarus ir tyras, įšokau į drabužėlius ir išlėkiau pas Stasių.

– O, kokie žmonės! – Stasius, užeigos savininkas mus pasitiko išskėstomis rankomis. – Kai per barus keliaujat, manęs taip pat neužmirškit!

– Jei alus patiks, tikrai neužmiršim! – pažadėjau.

Atsisėdom už tvirto medinio stalo, Stasiaus sūnus iš karto atnešė “moteriškus” bokalus šviesaus alaus.

– Tas alus taip geriamas, – paaiškino pamatęs mūsų klausiamus žvilgsnius, – tikrai, taip daug skaniau.

Pirmas bokalas – tai tik danties sudrėkinimas. Iš karto užsisakėm dar po vieną. O va, po antro, jau atsirado apetitas.

– Stasiau, ką turi valgyt?! – rėkė Andrejus per visą salę.

– Yra vytinto žiobrio ir keptų koldūnų! – išgirdom baubimą iš kažkur, kur, matyt, buvo virtuvė.

– Plekšnių neturi? – vėl rėkė Andrejus.

– Šiandien ne! – atsakas.

– Tai mums du žiobrius ir du koldūnų! – atsišaukė Andrejus.

– Aha, tuoj! – nuskambėjo atsakymas.

Po kiek laiko ant stalo atsirado neišpasakyto skonio vytinti žiobriai ir kvepiantys, paskrudę koldūnai. Išgerto alaus kiekio jau nesekėm.

– Bet tikrai, kaip gira! – susiversdamas bokalą į gerklę eilinį kartą džiaugėsi Andrejus.

– Bet rimtai! – pritariau jam, kramtydamas žiobrį.

Vytintas žiobris – grynai vyriškas patiekalas. Jis brandinamas su visais viduriais, kurie ilgainiui žuviai suteikia nepakartojamą kvapą ir pikantišką, rūgščiai karstelėjusį skonį, kuris, matyt, priklauso, ką prieš mirtį žuvius suryjo. Bet mėsa – nuostabi: riebi, lipni, ypač subalansuota alui…

– Gal jau reiktų keisti lokaciją? – užklausė Andrejus. Mus palaipsniui okupavo pirmoji girtumo stadija.

– Vyrai, o ko jums trūksta? – nugirdęs mūsų šneką susirūpino Stasius.

– Nieko… Muzikos geros reikia… O ir plekšnių neturi… – bandžiau teisinti mūsų nepaaiškinamą norą keliauti.

– Taigi uždėsiu muziką, kokios norit! Pasėdėkit dar! O plekšnių negausit niekur, juk visi per mane perka.

Kaip galima atsisakyti, kai taip gražiai prašoma? Girtoms galvoms bet koks asmeniškumas – malonus. O tai, kad Stasiui reikalingi tik mūsų litai – net į galvą nešauna. O gal ir tikrai Stasiui patiko mūsų pasakojami anekdotai, nuotykiai ir sukuriama jaukumo bei linksmumo atmosfera, kuri, tikiu, bare priversdavo pasilikti net atsitiktinai užklydusį praeivį?

… Atsibudau savo lovoje. Kaip čia atsiradau – neįsivaizdavau. Išgąstingai pašokau ir pribėgau prie numestų drabužių. Telefonas yra… Piniginė vietoje… Atsisegiau – netuščia, pilna nepragertų litų.

“Fui, viskas tvarkoj…” – atsidusau.

Atsiguliau ir pradėjau spėlioti, kokiu stebuklingu būdu atsidūriau namuose sveikas, neapiplėštas. “Gal Stasius taksą iškvietė?… O gal Andrejus parvedė…”. Buvo antra valanda nakties, tad, beliko tik spėlioti.

Gulėdamas eilinį kartą pasižadėjau sau taip daug negerti ir, pajutęs, jog tuo pažadu, atlikau didelį ir gerą darbą, pradėjau snausti…

Vidury nakties atsibudau: alus, kiek ten jo išgerta, prašėsi į laisvę. Atsisėdau lovoje, nuleidau kojas ir pasiruošiau stotis, kai staiga baisiai suskaudo kairės kojos didysis pirštas.

“Kas čia per velnias” – nesupratau. Šiaip ne taip nušlubavau iki tualeto ir grįžau atgal, atsiguliau ir vėl susimąsčiau.

“Kas čia su tuo pirštu? Gal susilaužiau? Nieko, ryt pasikalbėsiu su Andrejumi, jis viską papasakos…”

Ryte pajutau, kad kojos pirštą skauda dar labiau. Paklibinkščiavęs po kambarį, nusprendžiau, kad vakar kažkur kažkam smarkiai įspyriau, o tai visai normalus dalykas, ir susilaužiau pirštą.

“Velnias, dabar tikrai reiks eit pas daktarą” – susitaikiau su laukiančia nemalonia procedūra.

Oooo, kad būčiau žinojęs, kas darosi su mano pirštu, toks ramus nebūčiau išlikęs. Bet, pažinimo džiaugsmas dar buvo priešaky, todėl šiaip ne taip susiruošiau, įšokau į šlepetes ir išsikviečiau taksi…

tęsinys

Saulius Veržikauskas
Visos Atgimimo istorijos dalys

Turėtų patikti

Hits: 539

Posted in Atgimimo istorija and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.