Atgimimo istorija III

 

III

O dar taip neseniai… Prie gerą dešimtmetį buvau erelis… Barų ir gerų žmonių siaubas. Ech, kokie laikai buvo!

Būdavo, išeini iš ryto darban, o visas darbas – tik kažką “organizuoti”, tad, po gerų dviejų valandų esi laisvas, kaip prerijų vėjas. Ir ką gi visą dieną veikti tokiame mažame miestelyje, kaip Jurbarkas?

Skambinu draugui, Andrejui. Jis toks pat “organizuotojas”, kaip ir aš, tik kitoje srityje. Jis taip pat jau pabaigė darbus, tik jam daug blogiau – vakare namuose laukia šeima. O aš ką – laisvas paukštis, išsiskyręs.

Bet vis tiek susitariam susitikti.

– Sauliau, galim veik, ką nori, bet aš gerti negaliu.

– Kodėl?

– Vakare su žmona į kultūrkę einam, į spektaklį, tai, pats supranti, niekaip neišeina.

– Neišeina, tai neišeina, bet po 50 gramų padaryt tikrai nepakenks, – vilioju aš.

– Sakai, po 50?… – neryžtingai numykia Andrejus.

– Tai aišku, nejau mes kokie alchašai?! – “pasipiktinu”.

– Nu gerai… O kur varom? – galutinai pasiduoda draugas.

– Sakyčiau, į “Karšuvą”.

– Davai.

Nukulniuojam į kavinę, atsisėdam mūsų įprastoje vietoje, prie lango. Viduje jauku, šilta, groja gera muzika. Man ypač patinka Džordana, Andrejui – Irma iš “Dinamikos”.  Abi gerai “pavaro” ir abi nešpėtnos. Irma, aišku, daug gražesnė.

– Tai ką, imam “silkę rusiškai”?

– Imam!

Paaiškinsiu – “silkė rusiškai”  – tai toks, sakykim, patiekalas: 100 g degtinės ir marinuota silkutė su svogūnais, riekele duonos. Tai, kad 50 g nejučiom peraugo į 100, nekelia jokių neigiamų emocijų, tuo labiau Andrejaus pasipriešinimo.

– Klausau, vyrai, – prabyla prisistačiusi padavėja.

– Tai mums dvi rusiškas silkes! – atsakau.

Padavėja nejuda iš vietos. Ne kvaila ji, o ir kojas savo taupo.

– Vyrai, nekvailiokit, juk aš žinau, kaip viskas baigsis: užsisakysit dar po silkę, po to – dar. Man tikrai atsibos lakstyti. Imkit butelioką, silkutės, o aš dar siūlau ir pikantiškų salotų, – pasipila tikrai išmintingi merginos žodžiai.

Svarbiausia, kad mes abu žinome, jog taip ir bus, kaip ji sako, bet tarsi patys sau bijome prisipažinti, kad esame girtuokliai ir šimtgramis mūsų tikrai nenuramins. Tačiau šį kartą nusileidžiame moteriškai išminčiai ir sutinkame, kad mums atneštų puslitrį, silkutės, pikantiškų salotų, o kad nepasirodytume visai negalintys apsispręsti, užsisakome dar pomidorų sulčių. Vis šioks toks savarankiškas pasirinkimas!

Už penkių minučių prie mūsų stalo prasideda visai kitoks gyvenimas. Po poros muktelėjimų visos problemos kažkur išgaruoja, atsiveria mano ir Andrejaus vidūs, o jie labai panašūs – norisi kvailioti, pasakoti anekdotus, juoktis ir linksminti aplinkinius. Tai  – pirmoji stadija. Suvalgę silkę su salotomis, išragavę puslitriuką, nusprendžiame, kad šioje kavinėje gana nuobodu ir ryžtingai kylame į žygį. Reikia apeiti kuo daugiau Jurbarko barų ir kavinių, ieškant tos linksmiausios vietos, kur daugiau merginų ir linksmesnių kompanijų. Po valandėlės mes jau kitame Jurbarko gale – šašlykinėje. Ji pasižymi tik tuo, kad egzistavo dar tarybiniais laikais ir, kad čia aš pirmą kartą “oficialiai” pradėjau gerti alų. Tačiau į šašlykinę einame vien dėl to, kad joje visada dirba simpatiškos ir nevengiančios bendrauti padavėjos bei barmenės.  Užsiėmę patogiausias vietas prie baro savo raudonais žibančiais snukiais bandome kerėti kokią nors žavią barmenę, pasakojame linksmus anekdotus, mėgdžiojame kokius nors kino herojus, politikus ir šiaip Landsbergį. Visi aplinkui purtosi iš juoko, barmenės taip pat linksmos, žodžiu, mums priimtina atmosfera sukurta.

Tačiau visa, kas gera, vieną kartą turi baigtis. Andrejus prisimena, kad jam jau laikas su žmona keliauti į kultūrkę, stebėti spektaklio. Jo žmona net nenutuokia, kad daug geresnius spektaklius mes sugebame susikurti patys, tuo labiau – juose dalyvauti, būti pagrindiniais herojais… Ech, moterys to nesupras niekada, tad, Andrejus kiek padvejojęs, kyla nuo kėdės ir žygiuoja namo.

– Būk ant ryšio, – dar pasako ir tuo suteikia viltį, kad spektaklis kažkokiu stebuklingu būdu neįvyks ar jo žmona staiga persigalvos ir suteiks vyrui pilną, taip trokštamą laisvę prisigerti eilinėje Jurbarko kavinėje.

Ir ką jūs manote? Po gero pusvalandžio Andrejus vėl čia.

– Užkniso ji mane! Tipo, aš jau “prikalęs”, – piktinasi draugas, – kaip aš galiu būt prikalęs, jei mes beveik negėrėm!

– Nežinau, ką ji ten galėjo pastebėti, – nuoširdžiai stebiuosi ir aš.

– Nagi, pauostyk, – Andrejus iš visų jėgų papučia man į snukį.

Iš jo burnos eina tvankus, drėgnas smogas, tačiau aš, būdamas panašios kondicijos, to nejaučiu ir nemeluodamas atkertu:

– Šūdą! Jokio kvapo! Nepyk, bet ji nusišneka!

Andrejus, pritardamas man, pakelia bokalą ir mūsų nuotykiai tęsiasi toliau.

Apie 22 valandą jau nuobodoka: apeita “Karšuva”, šašlykinė, apsilankyta “pas Oželienę”, užklysta net į “Liuksą”, jau nekalbat apie mažesnes miesto pakraščiuose įsikūrusias pasilinksminimo įstaigėles.

– Žinai ką,  – prabyla Andrejus, kai Jurbarko viešbučio restorane dviese baigiame tuštinti 0,7 litro šnapso butelį, – varom į Kauną!

– Valio! Į Kauną! – džiaugsmingai sutinku su pasiūlymu.

– Kaune žinai kokį kabaką, kad dar dirbtų?

– Tai aišku, “Elfų šėlsmas”. Pačioje “laisvėje”. Tiks?

– Tiks!

Išeiname iš viešbučio ir sparčiu žingsniu patraukiame link Andrejaus garažo, kur stovi visada žygiams pasiruošęs pasatas. Dyzelis!

– Aš vairuoju! – pirmas prie vairo pripuola Andrejus. Žinoma, vairuoti norisi ir man, bet raminuosi tuo, kad jis leis man prie vairo persėsti Kaune, o jau po to ir parvežti jį atgal į gimtąjį Jurbarką.

Į Kauną nulekiame tarsi vėjas – maksimalus seno pasato greitis siekia 110 km/h, tad kelias neprailgsta. Prieš pat Kauną, Raudondvaryje Andrejus užleidžia vairą man – aš juk buvęs Kauno gyventojas, viską geriau išmanau ir mes tuo pačiu maksimaliu greičiu įšauname į miestą. Per veidrodėlį pastebiu, kad iš užpakalio link mūsų pajuda policijos automobilis.

– Mentai! – rėkiu Andrejui,  – bet tu nebijok! Susitarsiu! Tik sėdėk tiesiai, nekvailiok, kad neatrodytume išgėrę.

Abu, tarsi mumijos, sustingstame sėdėjimo pozose, žvilgsniai įsmeigti į kelią, veiduose jokios šypsenos, jokios kitos grimasos. Du kieti bičai rimtais snukiais vyksta savo reikalais, o policijos nėr ko bijoti – nieko juk nepažeidėme.

Policijos automobilis, kaip ir reikėjo tikėtis, aplenkia ir įjungia švyturėlius.

– Ramiai! – sakau draugui, – nieko mes ten neišgėrėm, nepajus!

Sustoju kelkraštyje, ties Karo muziejumi. Prilinguoja policininkas, pabarbena į durelių stiklą. Lėtai, abejinga veido išraiška, atidarau langą ir tylėdamas žvelgiu į pareigūną.

– Kelių policijos patrulis toks ir toks, – beria žodžius policininkas, – vairuotojas su dokumentais, prašau, praeiname į automobilį.

– O kas buvo? – ramiai (bent man taip atrodo) paklausiu.

– Dokumentų patikrinimas. – nesileidžia į kalbas žaliasis ponas.

Atsargiai, kad nesusvyruočiau, išlipu iš pasato ir ramiu žingsniu nukeliauju iki policijos automobilio…

laukite tęsinio

Saulius Veržikauskas

Visos Atgimimo istorijos dalys

Turėtų patikti

Hits: 584

Posted in Atgimimo istorija and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.