Atgal į rojų

Maždaug prieš 4 milijonus metų, Rytų Afrikoje gyvenimu džiaugėsi mūsų visų protėviai – australopitekai*.

Jie gyveno rojuje.

Maisto gausybė, puikus klimatas (jokiu būdu ne savanos), žodžiu, maistas ir australopitekinės moterys.

Nori – vaisių nusiskini, nori – į vandenį įsibridęs moliuskų pasirenki, o jei jau jau iš vis alkanas, medžiuose paukštukų kiaušinių prisirenki.
Suprantama, kad nesant būtinybei galvoti apie maistą, australopiteko smegenys per daug ir nesivystė, o jų vienintelis rūpestis tebuvo pratęsti giminę, Tad, vyrai buvo užsiėmę sekso reikalais, moterys gimdė vaikus. Taip visi ilgai ir laimingai gyveno: net kelis milijonus metų.

Tai buvo rojus. Idealesnių sąlygų neturėjo joks kitas mūsų protėvis.

Vieną dieną pradėjo keistis klimatas, maisto susirasti buvo vis sudėtingiau. Geriau stovintys ant dvejų kojų jo rasdavo lengviau: ar įsibridę vandeny, ar atsistoję ir aukštai medyje iš lizdų kiaušinius rinkdami. Ir taip, visai natūraliai, ant dvejų kojų stovintys ir vaikščiojantys tapo pranašesni už keturiomis rėpliojančius.

Bet ilgas buvimas rojuje turėjo ir savų minusų: esant lengvam maisto pasiekiamumui, mūsų protėviai neįgijo nei ragų, nei nasrų, nei nagų. Lakstė lėtai, super klausa nepasižymėjo, kaip ir ereliams prilygstančiu regėjimu. Mūsų protėvis buvo švelni, pūkuota būtybė, kuriai atėjo laikas keistis iš pagrindų.

Vieną dieną maisto pasidarė tiek mažai, kad išgyventi tebuvo galima tik susivienijus ir kažką kartu nuveikiant. Ir tuo metu atsitiko labai reikšmingas momentas visų mūsų protėvių gyvenimuose: išlikti galėjo tik tie, kurie sugebėjo … dalintis maistu. Smegenys visaip tam prieštaravo, jos sakė: ėsk vienas, pasisotink, juk tuoj maisto neliks! Ir kas šio instinkto klausė – tie išnyko. Liko tie, kurie laukinį instinktą įveikė, sugebėjo teisingai paskirstyti maistą – energiją ir pratęsti savo giminę. Nuo to laiko smegenys pradėjo audringai vystytis, norint išspręsti vis daugiau nestandartinių problemų, po senovei jos veikti nebegalėjo. Kūrėsi naujos neuronų jungtys, palaipsniui smegenys pradėjo sunkėti ir, galų gale jos, pagal proporcijas tapo pačios didžiausios pasaulyje.

Dabar mes galime abstrakčiai mąstyti, tačiau tam, kad smegenys tobulėtų, šis mąstymo procesas turi tęstis iš kartos į kartą.

Savanaudiškumas, per didelis egoizmas – mūsų netobulųjų, išnykusių protėvių atavizmas.

Dalinimasis – tobulėjimas, ėjimas į priekį.

Sistema ar santvarka, kur vyrauja didelis egoizmas, kur išlieka tik tie, kurie gali “ėsti” kitus , o ne organizuoti ką nors išmintingiau, veda atgal, į smegenų degradaciją, arba, pasakius švelniai – atgal į taip visų trokštamą rojų, kai nereikėjo galvoti, o tik valgyti ir daugintis. Mūsų protėvių gyvenime toks etapas buvo: dalis australopitekų dalintis nenorėjo ar nemokėjo ir ilgą laiką vertėsi kanibalizmu: gaudė ir rijo savo gentainius. Tačiau jie neišliko.

Pasaulyje vyraujančios santvarkos kažkuo primena bandymus sudaryti sąlygas grįžimui atgal. Tik, ar tai būtų rojus?…

*Australopitekas (lot. Australopithecus africanus, liet. pietinė beždžionė) – buvo į žmones panaši išnykusi primatų (Primates) rūšis, gyvenusi maždaug prieš 1-5 milijonus metų. Daugiausia jų rasta Pietų ir Rytų Afrikoje. Manoma, kad tai tarpinė grandis tarp žmogbeždžionių ir dabartinių žmonių (Homo sapiens). Australopitekų (lot. australis – pietinis + gr. pithecos – beždžionė) terminą sukūrė Witwatersrand’o universiteto Pietų Afrikoje anatomijos profesorius Raymond Dart, 1925 m. taip pavadinęs fosilizuotą kaukolę iš Taung akmens skaldyklų.

Sprendžiant pagal trijų milijonų metų senumo griaučius, rastus 1974 metais Afrikoje, australopitekų kaukolė buvo beždžioniška, smegenys palyginti nedidelės, tačiau rankos trumpos ir jie galėjo vaikščioti stati dviem kojomis. Australopitekų smegenys tesudarė 35 % dabartinio žmogaus smegenų, kaukolės talpa 350-600 cm³. Jų ūgis buvo apie 1,3 m, kūno svoris galėjo siekti 25-50 kg.

Veidas prognatiškas, ryškūs antakių lankai, iltiniai dantys mažesni, o krūminiai didesni, nėra beždžionėms būdingos diastemos. Neabejotinai vaikščiojimui dviem kojomis pritaikyti griaučiai (stuburo, dubens, kelio sąnario sandara); tai tiesiogiai liudija ir 3-4 mln. m. senumo pėdų įspaudai (Laetoli, Tanzanija). Santykinai ilgos rankos, išlaikiusios primityvius bruožus, rodo prisitaikymą laipioti medžiais (ilgi lenkti pirštai, mentės sąnarinės duobės padėtis). Skeleto anatomija rodo, kad nors australopitekai galėjo vaikščioti žeme dviem kojomis, dalį laiko jie greičiausiai vis dar praleisdavo medžiuose, miegodami, maitindamiesi ar slėpdamiesi nuo plėšrūnų. (wikipedia)

Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.