Ar galima valgant gerti vandenį? Atsakymas nustebins: būtina!

Šiandien norėčiau pripažinti nuodėmę ir sulaukti išrišimo. O išrišti gali tik tu – mano skaitytojau.
Paaiškinisu reikalo esmę.

Kadaise, prieš daug daug metų (beveik juokauju), įkvėptas savo geros savijautos ir išminties antplūdžio, parašiau tokį labai greitai išpopuliarėjusį tekstuką apie vandens su maistu vartojimo taisykles.

Aiškinau, kad valgio metu geriamas vanduo atskiedžia skrandžio sultis ir kitus virškinimo fermentus, šitaip pablogindamas maisto įsisavinimą ir vesdamas prie ligų. Beje, kažką panašaus teigia ir didžioji dalis nutricionistų bei dietologų, o tai, pasirodo, didelė klaida.

Todėl atsiprašau visų, kuriuos ne savo noru apgavau, o dabar paklausykite, kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Šį kartą remiuosi vieno žinomiausių Rusijos blogerio sveikatos ir mitybos temomis – Boriso Caculino mintimis. Svarbiausia, kad šis išmintingas ir sveikai mąstantis žmogus remiasi moksliniais tyrimais ir išvadomis, taip pat smarkiai žaboja nereikalingą fantaziją bei nekompetetingų išvadų pliūpsnius. Stipriausia pono Caculino pusė – chemija bei biochemija. O vandens su maistu vartojimo klausimu daugiau beveik nieko ir nereikia.

Taigi, pirmyn!

Pirmiausia reiktų pakalbėti apie skrandį. Dauguma, ko gero, skrandį lygina su kažkokiu tai katilu, kuriame pripilta skrandžio sulčių ir jose verda čia patekęs maistas. Iš tikrųjų viskas kiek kitaip – skrandis yra pakankamai mobilus organas, o virškinimas priklauso nuo šio organo sienelių (paviršiaus) darbo. Pagrindinė skrandžio užduotis – maistą perdirbti iki tam tikros tyrelės. Skrandis nuolat susitraukia, banguoja, maistas jame brinksta bei yra veikiamas virškinimo fermentų, druskos rūgšties tirpalo, o rezultatas: chemiškai apdirbta maistinė masė – pusiau skystas chimusas.

Nuotraukoje: Borisas Caculinas

Dauguma mano, kad maistas tiesiog mirksta rūgštyje, tačiau viskas yra kiek kitaip: chimusas reaguoja su virškinimo fermentais tose vietose, kur liečiasi su skrandžio gleivine. Įsivaizduokite, kad į skrandį, pripilama daug baltų rutuliukų. Tikslas – nudažyti rutuliukus skrandžio sultimis, sakykime, kad tai raudona spalva. Jei skrandis būtų “nejudrus”, rutuliukai, paprasčiausia, sukristų į skrandį, o nusidažytų tik tose vietose, kur liestųsi su skrandžio sienelėmis. Tam, kad rutuliukai būtų pilnai nudažomi, skrandį, rodos, reiktų gerokai supurtyti, kad rutuliukai susimaišytų.

Tad, skrandis, nors ir nepurtomas, veikia taip, kad maistas, papuolęs vidun, būtų kuo labiau maišomas. Sukramtytas maistas nekrenta tiesiai į apačią – jis užsilaiko tam tikrose skrandžio rievėse, tuo labiau, kad skrandis nėra tesus, kaip paprasta žarna – jame yra tam tikri “kampai” – skrandžio kreivės.
Čia ir slypi visa esmė: prarytas kietas maistas “stringa” ant kampų ir rievių, o skystis labai greitai nuteka žemyn. Taigi, net ir smarkiai atskiestas maistas skrandyje yra “sutvarkomas” taip, kad kuo ilgiau liestųsi su sienelėmis, kai tuo tarpu vanduo maždaug po 10 – 20 minučių skrandį palieka. Vanduo jokiu būdų neatskiedžia skrandžio sulčių – rūgštingoji terpė kinta labai nežymiai, virškinimui neturi jokios įtakos. Tiesa eksperimentais nustatyta, kad skrandžio rūgštinė terpė gali šiek tiek (tačiau ribos normose) pakisti, išgėrus apie… 5 litrus vandens. Sutikite, tokius kiekius per kartą suvartoti sugeba tik galvijai :)

Eksperimentai buvo atliekami su jautiena ir vandeniu. Normaliai valgant jautieną ir geriant vandenį, 300 ml išgerto vandens skrandį palikdavo jau po 20 minučių. Dar įdomiau, kad tą patį veiksmą atliekant .. žemyn galvą, skystis taip pat sėkmingai – po 25 minučių paliko skrandį! Išvada paprasta: viena iš skrandžio funkcijų yra chimuso atskyrimas nuo vandens, taigi, valgant galima drąsiai užsigėrinėti – tai, praktiškai, neturės jokios neigiamos įtakos virškinimo kokybei!

Reikia pažymėti, kad taip greitai skrandį palieka tik su maistu geriamas paprastas vanduo. Jei vartojamas skystis yra saldus ar prisotintas kokių nors amino rūgščių (proteininis gėrimas), skystis skrandyje užsilaiko daug ilgiau. Yra atlikti įvairūs eksperimentai, kurių metu apskaičiuota, koks skystis per kiek laiko palieka skrandį, tačiau esmė tame, kad maistą geriausia užsigėrinėti paprastu vandeniu.

Maža to – virškinimo metu maistas turi būti pakankamai drėgnas, ir, jei valgant neužsigeriama, skystis “išimamas” iš organizmo, tokiu būdu vyksta, kad ir nedidelė, tačiau dehidratacija. Taigi, mokslininkų atliktų eksperimentų išvada labai aiški – valgant, ar prieš valgant, atsigerti tiesiog būtina. Taip, mano mieli skaitytojai, šios žinios prieštarauja mano anksčiau pateiktoms “tiesoms”, už ką dar kartą atsiprašau ir galiu tik pasidžiaugti, kad nesu užkietėjęs kumpis ir visada pasiryžęs pripažinti savo klaidas.

Norintiems į reikalą pasigilinti kiek labiau, siūlau pasižiūrėti šį filmuką. Gaila, jis tik rusų kalba:


Saulius Veržikauskas

Turėtų patikti

Posted in Skaitiniai and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.