Apie kalorijas

Tikriausia beveik visi, susidūrę su mitybos klausimais, įsivaizduoja, kad mus maitina ir tukina kalorijos.

Šiaip tai kalorija yra energijos matavimo vienetas, kuris nei tukina, nei liesina, tik apibrėžia energijos kiekį.

Ir ta energija (kalbant apie maistą) išsiskiria tik tada, kai maistas suvirškinamas. Ant stalo gulintis obuolys, kaip ir lašinio gabalas, savyje neturi nei vienos kalorijos, galima tik teigti, kad produkto “energetinė vertė yra tiek ir tiek kalorijų”. Tai reiškia, kad jei jis bus deginamas (virškinamas), maksimaliai gali išskirti tiek ir tiek energijos, kurią apibrėšime kalorijomis.

Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad galima aklai tikėti kiekvieno produkto energetinės vertės įtaka organizmui.

Gana kaloringa akmens anglis, ypač koksas, tačiau jeigu mes ir prarysime gabaliuką anglies, nuo jo tikrai nepriaugsime svorio, o sportuojant, jis neišskirs nei vienos kalorijos organizmo energetiniams poreikiams.

Iš kur atsirado maisto produktų žymėjimas kalorijomis?

Buvo atliekami eksperimentai – deginami įvairūs maisto produktai ir degimo metu matuojama išsiskirianti energija. Taigi, ant etikečių žymimas kaloringumas būtų beveik tikslus tik tuo atveju, jei tą produktą degintumėte pečiuje, tada tikrai išssiskirtų maždaug tiek energijos, kiek ir parašyta.

Photo by Christopher Flowers on Unsplash

Bet kokį produktą atskirų žmonių organizmai virškina skirtingai. Sakykime, keli žmonės suvalgo po 100 g lašinių, kurių kaloringumas maždaug 700 kcal. (Kcal – tai kilo kalorijos arba tūkstantis kalorijų ). Vienas įsisavins 80 procentų lašinio, kitas 60, o senelis gal tik 30.

Kiekvienas įsisavinęs dalį riebalo panaudos ląstelių mebranų statybai, dalį sunaudos energijai. Kiek kieno organizmas naudos energijai, kiek statyboms? Koks produkto įsisavinimo koeficientas? Jūs, mieli dietologai, tai žinote? Aš tai tikrai ne.

Arba paimkime angliavandenius: dalis jų (nesaldūs ir nekrakmolingi) bus suvartoti organizmo miklofloros, dalis iškeliaus per “antrą galą”. Saldūs ir krakmolingi angliavandeniai bus naudojami dviem būdais: dalis jų virs glikogenu (organizmo krakmolu), dalis degs dėl energijos, kažkoks kiekis gali būti “nedeginamas”, o verčiamas į kūno riebalus. Kiek ko kur ir kaip tiksliai? Aš nežinau.

Su baltymais dar įdomesnė pasaka: dalis skils iki amino rūgščių, bus kuriami nauji baltymai, dalis gali būti deginami energijai išgauti (jei nėra riebalo ir cukraus), dar kita dalis gali būti verčiama gliukoze, o ta, savo ruožtu, arba panaudota energijai, arba kūno riebalų gamybai.

Jūs susigaudote šiuose virsmuose? Na, žinoma, įverinus žmogaus amžių, metabolizmo greitį, fizinę veiklą, vartojamą maistą, o dar geriau, atlikus tikslius matavimus, kai matuojamas kokio nors fizinio darbo metu išsiskiriantis anglies dvideginio kiekis (reikia specialios įrangos), kažkaip tai su kalorijomis žaisti įmanoma. Tačiau jei pasikliaujate tik užrašais ant etikečių, tai geriau ir nepradėkite.

Pasaulyje begalė pavyzdžių, kai žmogus tonomis ryja kaloringą maistą ir yra liesas, o kitas storulis, vien nuo kvapo tunka.

Visa esmė ne kalorijose, o visai kituose dalykuose. Kuo greičiau tai suvoksite, tuo didesnė tikimybė tapti sveikesniais.

Saulius Veržikauskas

Jūsų komentaras:

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.