“Anų” laikų telefoniniai nuotykiai

153.

Toks buvo mūsų pirmasis telefono numeris, dar kai gyvenau Šeduvoje, apie kokius 1973 metus. Juokinga, tiesa? Trys skaičiukai, o tai reiškia, kad miestelyje daugiau 1000 numerių niekas net neplanavo.

“Po perkūnais, tas žaltys vėl padarė savo!”  –  net kieme girdėdavau tėčio, dirbusio melioracijoje, darbų vykdytoju, prakeiksmus telefonu kokiam nors brigadininkui ar viršininkui. Reikia pastebėti, kad tėtis rusiškų keiksmų nemokėjo, todėl kaimynai galėdavo pasijausti tarsi terariume, kuriame patys baisiausi padarai būdavo žalčiai ir gyvatės.

Garsiai į ragelį tada šaukdavo visi, ypač su šiuo vos ne stebuklu susidūrę atvykėliai iš kaimų, kur dar ne visi ir elektrą turėjo, jau nekalbant apie ryšį su likusiu pasauliu  –  telefono aparatą.

“Iš Šeduvos skambinu, pas Mariuką aš!”  –  riaumodavo į svečius iš kaimo atvažiavęs dėdė, suradęs kokį nors pažįstamą, gyvenantį kitame Šeduvos gale, taip pat turintį stebuklingąjį aparatą. “Perduosiu! Ką?! Taigi sakau  –  perduosiu!”  –  užrikdavo pabaigoje. “Ir tu ten visiems! Nuo Mariuko ir Birutės!”  –  padėdavo tašką.

“Jums linkėjimai nuo Rimanto, ūkvedžio”  –  padėjęs ragelį, visas įraudęs ir net suprakaitavęs perduodavo dėdė.

“O, tai ačiū, ačiū!”  –  apsidžiaugdavo mano tėvai. “Kaip jie ten gyvena?”

Taigi, telefonas buvo toks nedidelis, stebuklas, daug modernesnis už paprastą popierinį laišką ir net už “skubias” telegramas, kurias, pamenu, visi siųsdavo kam nors iš giminaičių pasimirus.

Persikėlus į Jurbarką, didmiestį, lyginant su Šeduva, telefono pajungimo teko kiek palaukti. Užtat numeris jau buvo ne toks juokingas: 54780! Penki skaičiukai! Ha, čia jums ne Šeduva su šūkaujančiu dėde, kuris iš Pakruojo rajono į Jurbarką taip dažnai atvykti jau negalėdavo  –  toli, baisiai toli tas Jurbarkas buvo.

Juokingiausia, pamenu, buvo, kai tėtis užsimanė pasidaryti alaus. Šeduvoj, kaip ir Pakruojo rajone, toks dalykas visiems įprastas buvo: nori alaus, tai imi ir pasidarai. O va, Jurbarke, alučio šnekučio nieks nuo senovės nevirė, o pagarboj tada čia buvo valdiška degtinė, valdiškas alutis ir naminukė. Užvirė tėtukas, pamenu, puodą didžiausią, po to ilgai kažką vonioj būrė ir po savaitės ar po dviejų (nepamenu) sukvietė kaimynus “ant alaus”.

Susėdo kaimynai už stalo, veidai nustebę  –  kas čia per šposai? Tėtis linksmai atnešė molinį apsiputojusį uzboną, supilstė skystį į paprastas briaunuotas stiklines. Stebėjosi ir uostė kaimynai, pradėjo gurkšnoti. Teta pasipurtė  –  brrr, kas per keistas skonis! Gira čia, ar kas?

“Taigi alutis, salyklinis!”  –  linksmai paaiškino tėtis.

“Ale kaip gira”  –  užtvirtino teta Antanina. Taip visi ir nusprendė  –  kvailioja tie šeduviškiai, girą už alų prastumt bando.

Aha, tai čia aš, reiškias, apie telefonus pasakoju, su lyriniais nukrypimais į alkoholinius gėrimus.

O dar norėčiau papasakoti, kaip tais laikais į užmiestį skambindavome. Miesto kodai atsirado kiek vėliau, anksčiau pokalbį reikėdavo užsisakyti. Paskambini į tam tikrą “centrą”:

 –  Laba diena.

 –  Laba diena.

 –  Norėčiau su Panevėžiu pakalbėti.

 –  Gerai, sakykite numerį.

Pasakydavai numerį.

 –  Laukite. Valandos bėgyje sujungsime.

Sėdi visi prie telefono, laukia, nervinasi. Zrrrrrr, zrrrrr! Valio!

 –  Alio!!!

 –  Jurbarkas?  –  pasigirsta operatorės balsas.

 –  Jurbarkas, Jurbarkas!

 –  Jungiame,  –  vėl operatorė.

Trakšt, pokš pypt. Pasigirsta balsas, tarsi iš ano pasaulio.

 –  Alio! Alio!

 –  Alio!!!

 –  Alio…

 –  Alio!!! Alio!!!

 –  Mariuk, čia tu?!

 –  Alio! Jo, aš, čia aš!

Po kelių minučių abipusio prisistatymo ir indentifikacijų pagaliau prasidėdavo pokalbis.

 –  Tai kaip jūs ten gyvenat?!  –  riaumodavo tėtis.

 –  Gerai!  –  klykdavo dėdė Juozas iš Panevėžio.

 –  Ką?  –  tikslindavosi tėvukas.

 –  Gerai sakau! G-e-r-a-i!

 –  Aaaaa… Aišku!  –  pagaliau susivokdavo tėtis.   –  Kada atvažiuojat?!

 –  Ką?!!

 –  Kada, klausiu, atvažiuojat!!!  –  visu balsu šaudavo tėtis.   –  Į Jurbarką kada atvažiuojat!?

Mes, visi likę šeimos nariai pagarbiai sėdėdavome tame pačiame kambaryje ir sulaikę kvapą sekdavome pokalbį. Tikėtina, kad tokį garsų bendravimą sekdavo ir didelė dalis mūsų penkiaaukščio kaimynų. Na, dėl visų nesu garantuotas, bet tai, kad pas mus atvyks dėdė Juozas iš Panevėžio, mūsų laiptinėje girdėdavo kiekvienas.

 –  Aaaa! Į Jurbarką?  –  tikslindavosi dėdė Juozas. Galima buvo pagalvoti, kad mes jį kviečiame į Ulan Ude.

 –  Nu, į Jurbarką!  –  vis tik patvirtindavo tėtis.  –  Kada atvažiuojat?!

 –  Taigi kitą šeštadienį!

 –  Kitą šeštadienį?!  –  tikslindavosi tėtis.

 –  Kitą šeštadienį!  –  patvirtindavo dėdė.

 –  Tai gerai. Šeštadienį!  –  sutikdavo tėtis.

 –  Jo, kitą šeštadienį!  –  antrą kartą patvirtindavo panevėžiečiai.

Dar kiek laiko palinksniavę šeštadienį ir supratę, kad viens kitą suprato, dar ilgai perduodavo linkėjimus ir padėdavo ragelius. Visi kambaryje atsipūsdavo, atsipalaiduodavo, juk įtemptas pokalbis jau baigėsi.

 –  Ką sakė?  –  iš mandagumo perklausdavo mama.

 –  Sakė, kad atvažiuos, kitą šeštadienį,  –  išgirsdavome naujieną.

 –  Ale tu sugalvok  –  kitą šeštadienį!  –  stebėdavosi mama.  –  Kaip tik, kai mums į sodą reikia važiuoti, pasisėti viską…

Ir dar, pamenu, jau kiek vėliau, kai pokalbių šalyje užsisakyti nebereikėjo (o į kitus TSRS miestus vis dar reikėdavo), atsirado “tarpmiestiniai” telefono aparatai. Įmeti 15 kapeikų ir kalbiesi su kitu miestu. Kiek laiko  –  nepamenu, bet, žinau, kad pigu tai nebūdavo. Kai mokiausi Kaune ir norėdavau pabendrauti su Jurbarku, tekdavo trenktis “į Laisvę”, į centrinį paštą, ten buvo didelė patalpa su atskiromis būdelėmis. Stovi eilėje, lauki, kol kokia būdelė atsilaisvins, skuodi į ją, kapeikas iš kišenės trauki…

O štai tame pačiame mieste iš “paprastų” telefonų automatų galėdavai skambinti už 2 kapeikas ir pokalbio laikas būdavo neribojamas. Tiesą pasakius, kartais pokalbį ribodavo šalia būdelės susirinkusi grupelė taip pat norinčių paskambinti ir visa savo povyza bei nedviprasmiškais žestais rodanti, kad tau jau laikas baigti ir užleisti vietą turintiems svarbesnių reikalų. Kartais tekdavo laukti ir man. Jei būdavome su draugais, visi draugiškai užsirūkydavome ir, tarsi netyčia, dūmus pūsdavome į būdelę. Kalbantysis, kaip taisyklė, ilgai neištverdavo, o ir pasakyti mums nieko negalėdavo  –  buvome jauni ir nagli, muštynės  –  pageidaujama siekiamybė!

Ilgai dar galėčiau pasakoti, visokių nuotykių buvo su tais telefonais ir skambučiais. Nors, pala, vieną papasakosiu. Nepatikėsite, tačiau tai atsitiko iš tikrųjų, mano jau minėtame Jurbarke.

Ne, atsitikimą verta priskirti prie stebuklų, tai gali atsitikti ypač retai, gal kartą iš kelių milijonų!

Įsivaizduokit: paskambina mano klasiokas (net vardą žinau, bet jums nesakysiu) kitam klasiokui ir jie tariasi:

 –  Davai, ryt neinam į šūlę (mokyklą  –  aut.pastaba)?

 –  Davai.

 –  Reiktų vėgelių nuvaryt į Nemuną.

 –  Nu.

 –  Ką auklėtojai sakysim?

 –  Nu, aš tėvų paprašysiu, raštelį parašys, kad buvo temperatūros.

 –  Aš pasakysiu, kad važiavom į kaimą dirbti.

 –  Nu tai sutarėm.

 –  Aha.

Po kelių dienų klasės susirinkimas. Auklėtoja pasikviečia prie lentos mūsų abu herojus.

 –  Taip kaip, vaikinai, žvejyboje sekėsi?

Abu stovi išsproginę akis, žabtais atvipusiais. Iš kur sužinojo?!

Auklėtoja viską paaiškino. Pasirodo, kai klasiokai viens kitam skambino, netyčia prisijungė ir dar vienas numeris ir, atsitik tokiam stebuklui, tai buvo auklėtoja! Ji suprato, kad “pajungta” netyčia, tačiau iš pokalbio manieros suprato, kad kalbasi jos auklėtiniai ir truputį pasiklausė… Rezultatas  –  kažkokios nuobaudos ir likusių klasiokų didelis nepasitikėjimas modernia aparatūra. Ne be reikalo visi žymiausieji šnipai skiria susitikimus ir svarbią informaciją perduoda prie dviejų porų akių.

Tai tiek šiandien apie anų laikų telefoninias istorijas.

Saulius Veržikauskas

 

Posted in Novelės, TSRS + LTSR and tagged , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.