Antrasis kelias

Į savo kasrytinę prievolę kilnoti metalo gabalus žirglioju tolimesniu keliu. Yra du keliai. Vienas beveik tiesus, tik reikia pereiti per keturis bėgius, kurie vizualiai baigiasi čia pat stūksančiame tunelyje. Tai apgaulinga laukinė perėja, nes elektriniai traukiniai iš tunelio išnyra tyliai ir greitai, tad, kartais net šaltas prakaitas išpila, tačiau toliau kelias tiesus, per gyvenvietę. 

Kitas kelias – taip pat per bėgius, tačiau čia nėra jokio pavojaus ir aiškiai matosi, kad dveji bėgiai jau seniai nenaudojami, apaugę visais įmanomais augalėliais. Visada renkuosi šį, antrąjį kelią, nes… Nes kelis šimtus metrų tenka eiti takeliais, smarkiai primenančiais mano vaikystės takelius. 
Tai lopinėlis beveik laukinės gamtos, o prasidedantys gyvenamieji namai skęsta tokioje augalų apsuptyje bei ramybėje, kad pasijunti tikrame senoviniame kaime. Iš po seniai lijanomis apaugusio autopakrovėjo (kažkas kažkada jį čia atvežė ir pamiršo) kyšo kažkieno mažos švelnios kojelės. Prieinu arčiau – iš po mašinos iššoka penki maži kačiukai ir drąsiai pasitinka didelį žmogų – mane. Per daug arti neprisileidžia, o vienas, užsižiopsojęs, įsipina į žoles ir išsigandęs šoka šalin, tačiau kabios žolės sulaikytas griūna, iš baimės pradeda šnypšti. Anot jo, aš turėčiau išsigąsti. Šoktelėjęs viršun išsilaisvina ir neria po autopakrovėju.

Už keliasdešimt žingsnių pamatau šalia takelio tupintį storą pilką katiną. Labai gražus, baltais žandais, juoda nosimi ir šviesiu žiurstu priekyje. Katinas ramus – čia nelaksto palaidi šunys, žmonės praeina itin retai, tad, bijoti nėr ko. Pakalbinu lietuviškai “kis, kis”, po to serbiškai – “mac, mac”, tačiau jis bendrauti nenusiteikęs. Tupi sau žolėje, tarp smilgų, žvelgia į horizonte atsiveriančias puslaukines džiungles, į jau kaitrią saulutę ir, ko gero, galvoja: “ech, ir vėl bus karšta…”.

Palieku susimąsčiusį katiną, mane pasitinka šarkų garsus kalenimas. Dvi gražuolės skraido nuo medžio ant medžio ir ko tai garsiai barasi. O gal čiulba. Suprasi tuos paukščius…

Išėjęs iš gamtos prieglobsčio patenku į jaukią senovinio miestelio gatvelę. Čia stūkso kepyklėlė, stiklo pjaustymo dirbtuvės, paskutinė autobusų stotelė. Automobilai čia nelabai užsuka, tad, žmonės, laukiantys autobuso, stovi, kur jiems patogiau, net ant kelio. Tylu, ramu, tik girdisi ramūs laukiančiųjų tarpusavio pokalbiai.

Toliau prieinu nedidelę maisto parduotuvėlę, tuo pačiu ir ekspromtu sukurptą bariuką – ant šaligatvio sustatytus stalus ir kėdes, kur susėdę vietiniai tyliai, be jokios muzikos, geria savo rytinę kavą ir traukia cigariukus. Šičia galima užsisakyti butelį alaus, kurį tau atneš iš parduotuvės, pasiūlys taurę ir įpils, o sumokėsi tik “parduotuvinę” kainą. Žmonės tiesiog atsipalaidavę, o kaip rokuojasi su mokesčiais, išlieka paslaptis. 

Dar porą šimtų metrų ir …prasideda miestas. Plačia gatve zuja automobiliai, supermarkete iškraudinėjamos prekės, autobusų stotelėje būriuojasi minia laukiančiųjų, skalija vedžiojami šunys, prazvimbia motoroleris. Triukšmas. 
Bet – gero po truputį…

Saulius Veržikauskas

Posted in Novelės and tagged , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.