Aliejaus ir žuvų taukų mitai

Neretas, pasiekęs gyvenimo pusiaukelę, būna bent kartą jau patyręs reiškinį, kurį paprastai apibūdinant galima pavadinti apsinuodijimu maistu. Įdėmiau gyvenimą žvalgantys turbūt pastebėjo, kad šis apsinuodijimas būna ypač sunkus, kai suvalgoma sugedusios žuvies ar užvalgoma pasenusio maisto, kuriame buvo aliejaus. Visi gerai žinome koks „malonus“ pojūtis pasilieka burnoje, kai perkandamas sugedusio riešuto branduolys. Kuo ypatingesnis apsinuodijimas sugedusiu riebalu, nei, tarkim, papuvusiu obuoliu? Tuo, kad riebalams, skirtingai nei medžiagoms, tirpstančioms vandenyje, pakliūti į ląstelę per membraną nėra barjero, tai yra jiems nereikia pernašos. Polinesočioji riebioji rūgštis prie savo laisvųjų jungčių prisijungusi ląstelei nuodingą cheminį elementą jį gali nunešti iki chromosomų.
Mums jau kuris laikas gydytojų, dietologų ir visokių kitokių „patarėjų“ kalama į galvą, jog įvairius aliejus valgyti yra sveika, tačiau ar iš tikro taip yra?

Jeigu įjungtume logikos likučius į darbą ir nukreiptume juos į tolimesnę praeitį, tai šie sugeneruotų jums štai tokią mintį ir galvoje ją rikteltų gana garsiai: „Na nevalgė mūsų protėviai tiek tų aliejų, nevalgė!“ Nereikia atgal toli eiti, pakaks kokio šimtmečio ir pamatysite, kad aliejus buvo prabanga (ypač šiauriečiams), jo išgavimas reikalavo papildomo darbo, įrangos, aliejus blogai laikėsi, greitai gedo (ar labai ilgai skanus išlieka parsineštas iš turgaus sėmenų aliejus?). Tačiau atsiradus technologijoms, šaldytuvams ir galimybei pigiai prisiauginti, tarkim, rapsų, kai kam atsirado ir didžiulis potraukis iš viso to išspausti dar ir gerus pinigus.

Noras išsunkti pinigėlių atsirado ne tik aliejingus augalus auginantiems. To paties griebėsi ir žuvų augintojai – išgryninti riebalus galima ne tik iš tų žuvies dalių, kurias noriai perka, bet ir iš tų, kurios eina į atliekas. Prasukę plačiai ir garsiai reklaminę kompaniją, kad žuvų taukai labai sveika, jie juos pardavinėja sėkmingai ligi šiol. Jų dabar tiek prigamino, kad nebespėjame jų suvartoti – nuolaidos jų pirkimui brukamos jau ir eiliniuose prekybos centruose. Plaukia taukeliai į platesnius vandenis, galutinai apsemdami žmogelių smegenis kaip tas išsiliejęs naftos gaivalas Floridos pakrantėse, tik skirtingai nuo pastarojo, šios dėmės beveik niekas nebando sugraibyti, kad galutinai neužgožtų galutinius blaivumo likučius.

 

Tas, kas yra ragavęs žuvų taukus iš buteliuko, o ne kapsulėmis, tas gerai žino kaip „maloniai“ jie nuteikia gomurį. Nemažai yra ir aliejų, kurių skonis burnoje tikrai nėra tirpstantis, skirtingai nuo kaimiškų lašinukų, kuriuos galima su malonumu valgyti vienus net ir neparūkytus, tik pasūdytus. Ar jau taip ta gamta žiauriai suklydo su tais riebalų skoniais, kad tai, kas sveika, nėra labai skanu? Matyt nesuklydo.

Ar ne keista, kad žuvies taukų suvartojimas išaugo, bet širdies ir kraujagyslių ligų nesumažėjo? Atvirkščiai – jos dar labiau plinta. Ne keista? Vartojam vaistus nuo ligos, o šiai nė motais. Matyt ne viskas tikrovėje yra taip, kaip mums ją piešia Hipokrato priesaiką davusieji.

Genialusis gydytojas E.Revici vienas iš pirmųjų suprato kokį svarbų vaidmenį organizme vaidina riebalai. Jis vienas iš pirmųjų suprato, kad organizmo organizaciniai lygiai yra atskirti tarpusavyje lipidinėmis (riebalinėmis) membranomis, ir kad nuo jų riebalinės sudėties priklauso viso organizmo funkcionavimas. Jis vienas pirmųjų suprato, kad galima prie polinesočiosios riebiosios rūgšties prijungti, pavyzdžiui, seleną ir taip jį nugabenti į ląstelę, kas nelabai pavyksta dabartiniams onkologams lig šiol – jie girdo onkologinius ligonius tokiomis seleno formomis, kurios daugiau nuodija organizmą, negu pakliūna ten, kur jis tampa gydančiu.
Tai, ką E.Revici suprato daugiau kaip prieš 70 metų, dabartinis mokslas tik pradeda lukštenti.

Pono Guy R. Schenker, DC kreipimasis į gydytojus polinesočiųjų riebiųjų rūgščių tema (lapkritis, 2005 m):

”Mielas Gydytojau,
Ar kada nors mėginote tapti šiek tiek geranoriškesniu?
Ar kada nors mėginote pažaisti su vienais ir su kitais?
Ar jūs tikrai kada nors pagalvojote, kad galima suderinti tai, kas nesuderinama?
Tokius žaidimus mes galime žaisti ir kurį laiką save įtikinėti, kad mes laimime, bet laikui bėgant tokios ydingos gudrybės baigiasi blogai. Taigi, taip nutiko su manimi ir daugybe mano programų bandant šokti aplink tiesą, susijusią su…

OMEGA 3 RIEBIOSIOMIS RŪGŠTIMIS.
Tiesiog nustatyta: OMEGA 3 RIEBIOSIOS RŪGŠTYS YRA PRAŽŪTIS.
Nepaisant agresyvios sveiko maisto pramonės reklamos apie jų stebuklingas gydomąsias savybes, ALA, EPA ir DHA yra tik polinesočiosios riebiosios rūgštys (PNRR), kaip ir jų mirtinos pusseserės omega 6, sukeliančios oksidacinius laisvųjų radikalų pažeidimus ir priešlaikinį senėjimą.

Mes turėtume pradėti mūsų diskusiją nuo ALIEJŲ ŽUDIKŲ trumpai apžvelgiant jų sudėtį ir agitacijos mechanizmą, kuris šiuos metabolinius nuodus padarė tokius populiarius. Vėliau  jūs sužinosite, kad, nepaisant sveiko maisto pramonės reklamos, omega 3 riebiosios rūgštys yra tokios pat pavojingos kaip ir omega 6 riebiosios rūgštys, sukeldamos:

lipidų peroksidacinius pažeidimus
imuno-slopinančius pažeidimus
anti mitochondrinį poveikį
energijos aerobinės gamybos slopinimą
senėjimo pigmento lipofuscino gamybą
smegenų pažeidimus
kepenų pažeidimus
odos pažeidimus
užkrūčio liaukos pažeidimus
blužnies degeneraciją
širdies pažeidimus
aterosklerozę
sumažėjusį fizinį aktyvumą, susijusį su sumažėjusiu gliukozės panaudojimu
cukraligę
retinos degeneraciją
insultą
raudonųjų kraujo kūnelių suardymą
vaikų alergijas
metastazuojantį vėžį

Palaukite“, – jūs paprieštarausite, – „per paskutinius kelis metus aš perskaičiau daugybę straipsnių, teigiančių, kad omega 3 riebiosios rūgštys apsaugo nuo visų šių patologijų, kurias, kaip jūs teigiate, būtent jos ir sukelia!”

Aš suvokiu, kokia buvo veiksminga agitacija palaikant omega 3 riebiąsias rūgštis (kaip omega 6 riebiąsias rūgštis prieš tai). Būtent dėl to šis Laiškas yra toks svarbus jums. Jums ir jūsų pacientams buvo taip veiksmingai praplautos smegenys dėl omega 3 riebiųjų rūgščių, kad jums reikės mažiausiai dviejų Nutri-Spec straipsnių, siūlančių daugybę mokslinės literatūros nuorodų, padedančių jums pamatyti tiesą.

Taigi, kaip tos mirtinos PNRR atrodo? Riebioji rūgštis tėra anglies atomų grandinė, viename gale turinti karboksilo grupę. Trys šios riebiosios rūgšties molekulės sujungtos su glicerolio molekule, formuoja trigliceridus, dažniausiai pasitaikančią riebalų formą, esančią mūsų maiste ir mūsų organizmuose. Jeigu visi anglies atomai, esantys riebiosios rūgšties grandinėje yra sujungti viengubomis jungtimis, riebioji rūgštis vadinama prisotinta (sočioji), kas reiškia, kad anglis turi maksimalų jungčių skaičių, tinkamų vandenilio išlaikymui, vadinasi riebioji rūgštis yra prisotinta vandeniliu. Kai riebiosios rūgšties grandinėje tarp gretimų anglies atomų yra dviguba jungtis, užkertamas kelias prisijungti maksimaliam vandenilio kiekiui. Riebiosios rūgštys su dviguba jungtimi vadinama neprisotintos (nesočiosios). Riebioji rūgštis, turinti anglies grandinėje daugiau nei vieną dvigubą jungtį vadinama polinesočioji. Žmogaus riebalai apytikriai yra sudaryti iš 90% sočiųjų ir mononesočiųjų riebalų, kai polinesočiųjų yra tik 10%. (Kadangi šie duomenys yra šiuolaikiškai besimaitinančio žmogaus, aš įtariu, kad visiškai sveiko žmogaus, valgančio natūralų maistą, PNRR turėtų būti arti nulio.)

Omega 6 riebioji rūgštis turi pirmąją dvigubą jungtį prie šeštojo anglies atomo, skaičiuojant nuo grandinės galo (galas priešingas karboksilo grupei). Dažniausiai pasitaikančios omega 6 riebiosios rūgštys yra linoleinė rūgštis ir gama linoleno rūgštis, pirmiausia gaunamos iš sėklų aliejų – sojų, kukurūzų, rapsų, žemės riešutų, medvilnės, saulėgrąžų, dygminų, sezamo ir kitų aliejų. Agro verslas jas pavadino esminėmis riebiosiomis rūgštimis (EPA). Kodėl yra „esminės“ šios PNRR esančios augaliniuose aliejuose?

Jos visiškai nėra esminės, ir faktas, tikriausiai yra pagrindinė mirčių priežastis Šiaurės Amerikoje. Jos tikriausiai yra reikšmingesnės net už cukrų, vertinant jas kaip kardiovaskulinių ligų ir vėžio priežasties faktorius, jau neminint artrito, migreninio galvos skausmo, priešmenstruacinio sindromo, nutukimo ir kt. Taigi, kas sako, kad jos yra esminės? Atspėjote kas? Tyrimai finansuojami Agro verslo.

1950m. Agro verslas pradėjo domėtis, kaip uždirbti iš sojų pupelių, kiekvienais metais pasodintų milijonuose akrų. Sojos pupelės buvo pagrindiniai rotaciniai javai, nes pinigus nešantys kukurūzai visiškai išsekina dirvožemį. Kiekvienais metais būtinai reikėjo užsodinti didžiulius plotus sojų pupelėmis, nors jos buvo nepelningos ir tinkamos tik gyvulių pašarui. Taigi, Agro verslas sugalvojo idėją pasiūlyti sojų aliejų ir taip uždirbti iš sojų pupelių. Sojų aliejaus konkurentai koncentruotoje riebalų rinkoje buvo sviestas bei kokosų ir palmių aliejus. Konkurencija atrodė nepalaužiama. Kiekvienas sausainis, kiekvienas duonos kepalas, kiekvienas gabalėlis paruošto maisto, kuriam reikėjo riebalų, buvo pagamintas iš palmių ar kokoso aliejų. (Aš prisimenu, kaip būdamas vaikas, valgydavau „Ritz“ sausainius, kurių sudedamosios dalys buvo miltai, soda, druska ir palmių aliejus). Palmių ir kokoso aliejai buvo kvepiantys ir išskirtinai nebrangūs. Sviestas taip pat atrodė nenukonkuruojamas. Kas galėjo norėti keisti kvepiantį sviestą į pigų margariną?

Tuomet Agro verslas sugalvojo puikią strategiją. Jie finansavo tyrimus, „įrodančius“, kad sotieji riebalai sukelia kardiovaskulines ligas. Po to su fiktyvių tyrimų rezultatais buvo pažindinta visuomenė ir mus ne tik gana efektyviai įtikino, kad sotieji riebalai sukelia kardiovaskulines ligas, bet ir kad riebiosios rūgštys, esančios sojų aliejuje yra būtinos mūsų saugojimui ir sveikatos palaikymui. Dabar, visuomenės akyse, margarinas buvo ne tik pigesnis už sviestą, bet ir „naudingas jums“, kai sviestas tapo pavojingu. Sojų aliejus negalėjo konkuruoti su palmių aliejumi savo kaina, todėl reikėjo dar agresyvesnės strategijos. Agro verslas išleido dar daugiau dolerių, spausdamas valdžią priimti įstatymus, leidžiančius „apsaugoti“ piliečius nuo pavojingų įvežtinių sočiųjų riebalų kaip palmių ir kokoso aliejai. Biurokratų kišenių pildymas yra įrodyta strategija siekiant gauti ko nori, ir šiuo atveju tai suveikė – buvo įvesti importo apribojimai kokoso ir palmių aliejams ir „Ritz“ sausainiai nuo tada ir iki šių dienų gaminami iš PNRR aliejų…”

Sėklų aliejų pramonė įgijo du kitus netikėtus populiarumo pastiprinimus, vieną mažą ir kitą didelį. Gražus mažas pastiprinimas atėjo iš sveiko maisto pramonės, visada pasiruošusios įšokti į pseudo mokslinį vežimą, jeigu tik tai duoda pelną. Sveiko maisto pramonė, pradedant nuo 1960m. pradėjo agresyviai reklamuoti dygminų ir kitus augalinius aliejus, kadangi jos turi netgi daugiau esminių riebiųjų rūgščių negu paprastas sojų aliejus. Didžiausias sėklų aliejų pardavimo pastiprinimas vis dėlto atėjo iš sparčiai besivystančios greito maisto pramonės. 1950m. viduryje, kai Agro verslas pradėjo savo didįjį veržimąsi į rinką, mes taip pat matėme McDonalds ir jo pasekėjų gimimą. Niekas nedarė greito maisto greitesniu, kaip kepimas sojų aliejaus kubile, ar sojų aliejaus pylimas ant grilio. Mėsainiai ir bulvių šiaudeliai pakeitė keptą jautieną ir pertrintas bulves kaip pagrindinius patiekalus Amerikos dietoje. Agro verslas yra riebus ir laimingas, amerikiečiai yra riebūs ir mirštantys.

Yra trys mechanizmai, kodėl PNRR skatina mirtinus patologinius procesus, du yra būdingi pačioms omega 6 riebiosioms rūgštims, ir vienas atsiranda maisto ruošimo metu. Pirmiausia, turėkite omenyje, kad dvigubos jungtys labai linkusios į peroksidaciją. Netgi nevartojant skrudintų bulvyčių ir bulvių traškučių neįmanoma tokoferolių ir kitų antioksidantų pagalba apsisaugoti nuo PNRR esančių maiste. Netgi retas greito maisto vartojimas, ar salotų užpylimas padažu, jums iššauks migreną, menstruacinius spazmus, artritą ir pagaliau kardiovaskulines ligas ir vėžį.

Kitas mechanizmas, kuriuo taip vadinamos „esminės“ PNRR padarys jus nelaimingus, yra jų tiesioginis virtimas į pro-uždegiminius prostaglandinus, leukotrienus ir tromboksanus. Alergija? Astma? Migrena? Artritas? Autoimuninės ligos, kaip Hašimoto tiroiditas, vilkligė ir reumatoidinis artritas? Jos visos gali būti jūsų, bet tik tuo atveju, jei jūs vartosite aliejus, galinčius kurti šias patologijas.

Dabar apžvelkime trečią mechanizmą, kuriuo Omega 6 riebiosios rūgštys sukelia katabolinį oksidacinį audinių pažeidimą ir spartina senėjimo procesus. Paveikime jas labai aukšta temperatūra, ir stebėkime proporcingai daugėjančius žalingus junginius. Kas nutinka su PNRR esančiomis sojų aliejuje, kai jos kaitinamos grilyje? Kai jos verda giliame kubile, kur bulvės, svogūnai ir viščiukai yra akimirksniu nuplikomi? Kai jos hidrogenizuojamos į nuostabiai baltus pusiau kietus riebalus, skirtus naudoti su “Betty Crocker‘s” mišiniais pyragų kepimui? Jie transformuojasi iš pavojingų į demoniškus.

Kaitinimas ruošiant maistą padaro augalinius aliejus dar žalingesnius dviems būdais. Pirmas būdas yra dėl cis-trans izomerizmo, kai originalus riebiosios rūgšties cis izomeras virsta į trans izomerą, visiškai nenatūralią rūgštį, kurios žmogaus organizmas visiškai neatpažįsta. Šios trans riebiosios rūgštys yra daug labiau patologinės nei originalios PNRR. Bet blogoji naujiena čia nesibaigia. Kaitinimas, ruošiant maistą, verčia dvigubas jungtis, esančias PNRR, judėti išilgai anglies grandinės, taip sukurdamas keistas nenatūralias riebiąsias rūgštis, kurios yra išimtinai patologinės savo poveikiu. Tai yra tragiška, bet tai yra tiesa – dauguma amerikiečių pradeda mirti nuo tos dienos, kai baigia maitintis motinos pienu. Ar jūs matote, kodėl augalinių aliejų vengimas yra pagrindinis akcentas pagrindinėje Nutri-Spec dietoje. Amerikiečiai jau 50 metų yra įtraukti į masinį nuodijimą, kurio rezultatus jūs matote savo praktikoje kiekvieną dieną.

“Problema atliekant mano klinikinius eksperimentus su žuvų taukų papildais buvo ta, kad iš tiesų aš niekada negavau patvirtinimo, nei objektyvaus, nei subjektyvaus, kad šie papildai duoda nors kokią naudą. Bet ne iškart nustojau rekomenduoti EPA ir DHA, nes atrasdavau tyrimų, kurie mane įtikinėjo tęsti darbą, bandant priversti žuvų taukus teikti naudą. Galų gale, po 20 metų bandymų tai vartoti, tai nevartoti žuvų taukų papildus, nutiko du dalykai. Pirma, mokslinė literatūra atskleidė, kad žuvų taukų žala viršija jų naudą. Antra, aš dariau intensyvius tyrimus su savimi, vartodamas įvairias EPA ir DHA dozes, kruopščiai žymėdamas objektyvius ir subjektyvius rezultatus. Remdamasis literatūriniais duomenimis apie žuvų taukų žalą, nusprendžiau laikinai juos skirti tik naujiems pacientams, siekdamas kontroliuoti su prostaglandinais susijusius simptomus. Viskas, ką aš gavau iš eksperimentų su savimi, yra tik kaktą, pilną bjaurių senatvinių dėmių.

Prieš keletą mėnesių, praėjus metams, kai pradėjau domėtis omega 3 riebiosiomis rūgštimis, aš padariau tai, ką turėjau padaryti prieš metus – išsamią informacijos paiešką apie ALA, EPA ir DHA. Šios paieškos rezultatai privertė mane raudonuoti iš sumišimo. Viskas, ką aš galiu padaryti dabar, tai pripažinti tiesą ir perduoti šią tiesą jums. Ir ši tiesa, visiškai paprasta, yra ta, kad OMEGA 3 ALIEJAI YRA NET LABIAU KENKSMINGI NEI OMEGA 6.
Vienintelė priežastis, kodėl mes nematome daugiau patologijų, susijusių su omega 3 riebiosiomis rūgštimis, yra ta, kad lyginant su omega 6, mes suvartojame gana mažą kiekį omega 3 riebiųjų rūgščių.

Kodėl ALA, EPA ir DHA yra tokios kenksmingos? Omega 6 kenkia mūsų sveikatai trimis būdais:

lipidų peroksidacija;
prostaglandinų sinteze;
trans-izomerų ir kitų nenatūralių riebiųjų rūgščių formavimu.

Omega 3 riebiosios rūgštys yra kaltos tik dėl vieno – greitos lipidų peroksidacijos. Bet jos yra daug labiau linkusios sukelti oksidacinius pažeidimus laisvaisiais radikalais, nei omega 6. Žuvų taukai ne tik greitai suardo vitaminą E mūsų organizme, bet jie oksiduojasi spontaniškai, neįtikėtinu greičiu dar prieš patekdami į kraujotaką. Vykstant greitai oksidacijai formuojasi keistos ir ypatingai patologinės riebiosios rūgštys, panašios į tas, kurios atsiranda kaitinant omega 6.

Aš pradėsiu omega 3 pristatymą, parodydamas, kaip jos yra pažeidžiamos oksidacijos, ir kaip lengvai jos sukelia lipidų peroksidacijos pažeidimus žmogaus kūne. Šis pristatymas seks po išsamaus aprašymo, kaip šios PNRR specifiškai žaloja smegenis, kepenis, odą, užkrūčio liauką, blužnį ir širdį, ir kaip jos greitina tokių ligų kaip aterosklerozė, diabetas, insultas ir vėžys progresavimą.

LIPIDŲ PEROKSIDACIJOS ŽALA:
Pirmas dalykas, leidžiantis suprasti omega 3 aliejų oksidaciją, yra tai, kad šie aliejai yra labai nestabilūs, ir pradeda spontaniškai oksiduotis dar nepatekę į kraujotaką.
Žuvų taukai yra taip linkę oksiduotis, kad nesant antioksidantams, jie pilnai oksiduojasi per 48 valandas. Joks antioksidantų kiekis negali sustabdyti didžiosios dalies šio proceso. Spontaninė oksidacija leidžia žuvų taukus naudoti kaip laką ir dažus, bet ši savybė skatina katabolinius oksidacinius audinių pažeidimus.

Visos degeneratyvinės ligos kažkuria dalimi yra susijusios su lipidų peroksidacija. Alzhaimerio liga, įvairios artrito formos, kepenų ligos, tinklainės degeneracija, epilepsija, AIDS, diabetas ir kraujagyslių ligos, visos jos susietos su PNRR skilimo produktais. PNRR oksidacijos produktai yra akroleinas, malondialdehidas, hidroksinonenalis, krotonaldehidas, neuroprostanai ir daugybė kitų riebiųjų rūgščių darinių. Šias medžiagas jūs matuojate tirdami šlapimo paviršiaus įtempimą.
Vienas iš labiausiai matomų visų PNRR, ir omega 3 ir omega 6, patologinių darinių yra LIPOFUSCINŲ FORMAVIMASIS
(ŽINOMŲ KAIP „AMŽIAUS PIGMENTAI“ AR „KEPENŲ DĖMĖS“) sąlygotas oksidacinio pažeidimo laisvaisiais radikalais, ypač esant vitamino E trūkumui. Lipofuscinas, arba keratozinis pigmentas formuojasi ne tik odoje, jis tuo pačiu metu formuojasi ir smegenyse. Prieš dešimtmečius buvo atrasta, kad formuodamos lipofuscinus, PNRR pažeidžia lytines liaukas ir smegenis. Faktas tas, kad apsauga prieš lipofuscinų formavimąsi ir leido tyrinėtojams suprasti, koks svarbus antioksidantas yra vitaminas E.

1968m. leidinyje „Dabartinės mitybos žinios“ Hartroft ir Porta parodė, kad adekvatus sočiųjų riebalų kiekis maiste (mėsa, paukštiena, kiaušiniai, sūris, kokosų ir palmių aliejai) tikrai apsaugo nuo nesočiųjų rūgščių sąlygoto lipofuscinų formavimosi. Konkrečiai, jie parodė, kad amžiaus pigmento gamyba yra proporcinga antioksidantų ir oksidantų santykiui padaugintam iš sočiųjų ir nesočiųjų riebalų santykio. Kiti tyrimai parodė, kad ultravioletinė šviesa skatina nesočiųjų riebalų, bet ne sočiųjų, peroksidaciją ir tai vyksta odoje. Nesotieji riebalai odoje yra pagrindinis ultravioletinės šviesos taikinys skatinantis senėjimą ir kancerogeninį veikimą. (Papildoma pastaba – keli tyrimai rodo, kad nuo nesočiųjų riebalų kiekio maiste tiesiogiai priklauso kaip greitai formuojasi raukšlės. Kaip absurdiška yra naudoti kūno losjonus, pagamintus iš augalinių aliejų.)

Daugelis tyrimų rodo, kad vartojant omega 3 riebiąsias rūgštis, žymiai padaugėja oksidacinio lipidų pažeidimo galutinių produktų. 4-hidroksinonenolis yra ypatingai patologinis omega 3 PNRR oksidacijos galutinis produktas. Malondialdehido kiekis smarkiai didėja ne tik vartojant koncentruotas omega 3 riebiąsias rūgštis, bet ir gryną menkės kepenų aliejų. Pavartojus omega 3 PNRR, jų galutiniai oksidaciniai produktai siejami su aterosklerozės vystymosi spartinimu ir su padažnėjusiais oksidaciniais pažeidimais žiurkių kaulų čiulpuose.

Su maistu vartojamos PNRR kenkia keletui mitochondrijų funkcijų, įskaitant citochromo oksidazę.

PNRR skatina prostaglandinų gamybos perteklių – prisideda prie uždegiminių sąnarių ligų, osteoporozės, imuniteto slopinimo, skysčių sulaikymo.
Polinesočiosios riebiosios rūgštys iškreipia skysčių judėjimą viduje ląstelių ir tarp jų, ir tai neigiamai veikia tarpląstelinius ryšius. Nesočiųjų riebalų perteklius stabdo ląstelių vystymąsi ir/ar spartina ląstelių žūtį.

Tuo užbaigiu jūsų supažindinimą su kataboliniais oksidaciniais pažeidimais, sukeltais ALA, EPA ir DHA papildų…”
“…Nuoširdžiai

Guy R. Schenker, D.C

Homosanitus komentaras: “Pasidairymas išsiblaivius”
Lentynos pilnos žuvies konservų – menkės kepenėlių kokiame nors pigiame aliejuje, kuriuose Omega 3 murkso Omega 6 baloje ir laukia savo eilinio smagurio rankos ištiesimo. Prekybos centro šaldytuvuose – kalnai šiaurinės šaldytos žuvies, kurioje Omega 3 suvilgęs negrįžtamai šalčio suardytas aminorūgštis laukia tų, kuriuos menkės kepenėlių kaina nubaidė nuo lentynų. Pakeliui į kasą atsiseikėjama „sveikuoliškų“ riešutų, kurie palaidi neaišku kiek laiko jau kiurkso dažniausiai visai atvirai dėžėse, kurių uždengti, o tuo labiau laikyti šaldytuvuose maisto ir veterinorių tarnyba nereikalauja, nes jų apie tai užklausus, išgirsti atsakymą, jog privaloma laikytis tik prekės gamintojo nurodymų, kuriuose apie šaldytuvus nekalbama. Kasoje įbrukamas nuolaidų kuponas norvegiškiems žuvų taukams – kaip gi nepasinaudosi ta psichologine nesąmone ir nepamaloninsi savo vis labiau vargstančio kūno tokiais puikiai išreklamuotais riebiais papildais. O kur dar silkutė, užpilta iš turgaus parsigabentu sėmenų aliejumi su neaiškia gamybos data – kartoka truputį, bet ką tik vardan tos sveikatos neprarysi…

Šaltinis www.homosanitus.lt

Turėtų patikti

Posted in Skaitiniai, Viskas apie riebalus and tagged , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.