Pažadu, kad šis pasakojimas bus tikrai labai įdomus, tačiau jei jūs perskaitysite tik pirmąją dalį, jūs, iš esmės, nieko nesužinosite. Bet, ką aš čia, iš anksto. Prašau skaityti.

…1955 metais, gruodžio 31 d. 84 numeriu pažymėtame name Čkalovo gatvėje, Kuibyševe (dabar miestas vadinasi Samara, Rusija), įvyko stebuklas.

O viskas buvo maždaug taip. Šiuo adresu su savo sūnumi Nikolajumi gyveno moteris, vardu Klavdija Bolonkina. Naujųjų metų išvakarėse Nikolajus į namus susikvietė draugus. Atėjo ir jo mergina  –  Zoja. Kol jaunimas ruošėsi šventei, Nikolajaus namuose dar vis nebuvo  –  tvarkė reikalus, tačiau tuoj tuoj turėjo grįžti.

Prasidėjus linksmybėms, kai jaunimas poromis pradėjo šokti, Zoja, niekaip nesulaukianti savojo Nikolajaus, atsistojo ir garsiai pasakė:

 –  Jeigu mano Nikolajaus nėra, šoksiu su Mikalojumi stebukladariu (rusiškai  –Николаем Угодником).

Tai pasakiusi mergina patraukė į kampą, link ikonų. Viena jų vaizdavo Šv. Mikalojų (Mikalojų stebukladarį).

c448b21580622aef62699b598e7be1ab

Šiame name vyko Zojos stovėjimas

Draugai persigando:

 –  Zoja, tai nuodėmė!

Tačiau mergina tik šyptelėjo ir pasakė:

 –  Jei Dievas yra, lai jis mane nubaudžia!

Tada į rankas paėmė ikoną, priglaudė ją prie krūtinės  ir atsistojo į ratą šokiui. Staiga mergina sustingo, tarsi įaugo į grindis. Jos niekas negalėjo pajudinti, o ikonos  –  išplėšti iš glėbio.

Aišku, buvo iškviesti gydytojai, kuriems niekaip neišėjo įbesti švirkštų  –  mergina buvo tarsi iš akmens. Iš išorės Zoja nerodė jokių gyvybės požymių, tačiau širdies srityje girdėjosi tylus plakimas, o tai reiškė, kad ji buvo gyva.61391915cc1fb012eaf8e35d25e39042

Merginą pradėjo lankyti šventikai, tačiau nieko padaryti negalėjo ir jie. Po to pasirodė atsiskyrėlis Serafimas, kuris taip pat bandė iš Zojos rankų išpešti ikoną, tačiau, kai tai nepavyko, atidžiai apžiūrėjęs pasakė, kad per Velykas merginos kančios baigsis.

Taip ir atsitiko: 128 dienas sustingime prastovėjusi mergina Velykų dieną atgijo ir buvo išvežta į ligoninę. Atsigavusi mergina tapo labai dievobaiminga, pasakojo mačiusi “aną” pasaulį ir visiems paliepė tikėti Dievu bei nuolatos melstis, prašyti nuodėmių atleidimo….

Šį įvykį patvirtina ir Samaros srities, Neronovkos kaime esančios Kazanės Dievo Motinos ikonos šventyklos šventikas Romanas Deržavinas:

 –  “Zojos stovėjimas”  –  tai faktas, kuris buvo iš tikrųjų. Šią istoriją man pasakojo mano tėvas…

Šio įvykio pagrindu 2001 metais kūrybinė grupė “35 mm” sukūrė dokumentinį filmą, pavadinimu “Zojos stovėjimas” (“Стояние Зои”). 2009 metais buvo sukurtas jau meninis filmas “Stebuklas” (“Чудо”).2d55b56606029e921c3532c3cf9ae13c

Va, čia įdomioji istorijos dalis baigiasi.

Dabar  –  nemalonioji, tačiau teisingoji.

Šis visas pasakojimas  –  labai graži legenda, kuri atsirado maždaug taip (buvo atliktas rimtas žurnalistinis tyrimas):

Namas, pažymėtas 84 numeriu Čkalovo gatvėje iš tikrųjų priklausė pilietei Klavdijai Bolonkinai ir, liūdininkų pasakojimu, jame iš tikrųjų vykdavo jaunimo šokiai. Būdavo atveju, kai šokėjai iš tikrųjų sukdavosi su ikonomis glėbiuose.

Kartą apie tais sužinojo kažkokia vienuolė, kuri atėjusi pasakė, jog šokti su ikonomis yra didelė nuodėmė ir šokėjai pavirs druskos stulpais.

Po to kažkokia senutė paskleidė gandus, kad viena šokėja sustingo ir prie šio namo pradėjo rinktis grupės tikinčiųjų. Vietinė valdžia namą pradėjo stebėti, nieko neleido į vidų, o žmonės vis rinkdavosi. Buvo nutarta pakviesti dvasininkus, kad jie išaiškintų žmonėms, jog name nėra jokio stebuklo, tačiau po to buvo apsigalvota ir milicijos postai, paprasčiausia, buvo atšaukti.

Taip “stebuklas” ir baigėsi.

Viena moteris taip patikėjo legenda ir taip ją skleidė aplinkiniams, kad ir pati buvo praminta “akmenine Zoja”. Tai legendos vertės nei kiek nesumenkino :)

Dar reikia pabrėžti, kad tokia mergina  –  Zoja Karnauchova realiai neegzistavo. Kaip ir atsiskyrėlis Serafimas.

Epilogas: dar ir dabar yra aklai tikinčiųjų, kad mergina Zoja egzistavo, kad 128 dienas stovėjo sustingusi, kad ją taip išradingai nubaudė Mikalojus stebukladarys. Be abejo, šią legendą visapusiškai palaiko ir vietinė dvasininkija. Faktas tame, kad nieko tokio, net panašaus, nebuvo, tačiau noras tikėti stipresnis  už bet kokius faktus, bet kokią tiesą.

Jei tikintieji nesugeba matyti ir suvokti santykinai neseniai vykusių dalykų (juk tai tik 60 metų su trupučiu), kaip gi fanatiškai jie turėtų tikėti 2000 metų senumo įvykiais?

***

Pilnai tikiu, kad greitu laiku kitose svetainėse rasiu perkopijuotą tik šio pasakojimo pirmąją dalį – juk ji tokia viliojanti, paslaptinga, daug žadanti, atitnkanti visus tikėjimo kanonus :)

Na, o filmą galite ir pasižiūrėti. Čia – pilna versija rusų kalba:

Šaltiniai: wikipedia, colors.life

Saulius Veržikauskas 

 

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2016/02/2d55b56606029e921c3532c3cf9ae13c.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2016/02/2d55b56606029e921c3532c3cf9ae13c-150x150.jpgSaulius VeržikauskasĮdomybėsšventas Mikalojus,tikėjimas,Zojos stovėjimasPažadu, kad šis pasakojimas bus tikrai labai įdomus, tačiau jei jūs perskaitysite tik pirmąją dalį, jūs, iš esmės, nieko nesužinosite. Bet, ką aš čia, iš anksto. Prašau skaityti. ...1955 metais, gruodžio 31 d. 84 numeriu pažymėtame name Čkalovo gatvėje, Kuibyševe (dabar miestas vadinasi Samara, Rusija), įvyko stebuklas. O viskas buvo...