Sakoma, kad vyras įsimyli akimis, o moteris – ausimis. Ir tos, kurios laiku užsimerkia, labai išmintingai pasielgia. Todėl dabar, turėdama netekėjusią dukrą, noriu padaryti viską, kad ji liktų abejinga jaunuolio patrauklumui. Jeigu mergaitė į nūdienos jaunikaičius ims žvelgti kaip aprašyta Giesmių giesmėje – prapuls vaikas, nes susiras tokį vyrą, kad po to reikės rašyti graudžius laiškus mamai.
Iš teisybės, tai kuo galima padėti moteriai, kuri neapdairiai pagalvojo vyrą esant estetine vertybe, o dabar trokšta iš jo dar ir praktinės naudos? Belieka tikėtis, kad bent dukras paakinsiu pasirinkti tinkamesnę porą.

Čia pravartu prisiminti, jog tik Ievos laikais dėl meilių moters žvilgsnių labiausiai nukentėjo Adomas. Ir į Šekspyro Džiuljetą nėra ko lygiuotis, nes pasirinkusi jaunutį, gražutį Romeo ji nerizikavo likti vienintele savo būsimų vaikų maitintoja. Na, o mūsų laikais net Romeo varžovo amžiaus vaikinas dažnai tebėra tuo, ką dramaturgas Vikekindas vadino “vyro embrionu”. Net ir tada, kai vyriškis ne tik gražus, bet ir vertas meilės, nėra ko žiūrėti į jo grožį, juk mes, moterys, taip sutvertos (ar išauklėtos), kad vyriškio dailumas veikia mus kaip arklį pentinai – turime žūt būt jį pralenkti – užtemdyti, priblokšti.

Tai nebūtų didelė bėda, betgi jaunoms kažkodėl atrodo, jog mūsų moteriškoji galia slypi tik fiziniame grožyje. Iš kur ta nuostata – sunku pasakyti. Kai imu skaityti užsienio specialistų samprotavimus apie moters patrauklumą, su nuostaba pamatau, kad jiems ne grožis svarbiausia. Tiksliau, jis minimas, bet tik šalia tokių bruožų, kaip natūralus pasitikėjimas savimi, mokėjimas gracingai judėti, maloniai bendrauti ir t.t. Tai gal mūsų gyvenimo bjaurastis verčia žūt būt ieškoti bent vienos – išorinio grožio salelės ir, ją radus (o ypač – neradus), paversti absoliučia vertybe?

Poreikis pranokti vyriškio grožį gali būti ir mums primestos pseudoemancipacijos išdava. Sprendžiant iš literatūros, d’Artanjano laikais vyrukų gražumas moterų nė kiek netrikdė. Jie vilkėjo dailiausiais nėrinių marškiniais, puošėsi brangakmeniais, mėgo prabangius, ryškių spalvų audinius – ir vis dėlto buvo prie moterų kojų. Kas keisčiausia – moralistai nekaltino jų sumoteriškėjimu. Be to, moterys nesistengė perimti vyriškų drabužių tik tam, kad gražiau atrodytų. Iš kur moterys sėmėsi pasitikėjimo savo nepranokstamu grožiu? Manau, jog iš vyriškių žodžių, iš jų komplimentų, kurių ištisos kaskados sudėtos į romanų herojų lūpas. Taigi, moterys, kaip ir dera, mylėjo ausimis.

Kas be ko, ir man jaunystėje patiko aukšti, liekni brunetai, ypač garbanotais plaukais, ir su ūsiukais. Beje, kai dabar žiūriu į mūsų vyrus, neabejoju, kad ūsočiai ir barzdočiai brunetai – ne tik mano jaunystės silpnybė. Tačiau jokio džiaugsmo dėl to nejaučiu. Kur kas maloniau mane nuteikia moterys, kurios jau jaunystėje žinojo, kad po keliolikos metų garbanų nebeliks, ūsai pražils, o lieknas liemuo įgaus sferos formą, tad renkasi visai kitas dorybes. Štai ir mano jaunų dienų bičiulė tikina, jog iš pirmo žvilgsnio supratusi, kad mano buvęs “princas” iš tų “embrioninių” vyrukų, kuriuos minėjau pradžioje. Man prireikė keliolikos metų, kad tai suprasčiau, o ji išsyk pasirinko vaikinuką, kuriuo anuomet man nė į galvą nebūtų atėję domėtis – toks jis atrodė neišvaizdus ir neįdomus. Tačiau padarė visai neblogą karjerą, o svarbiausia – tai nepaprastai atidus, rūpestingas tėvas ir vyras. Net iš išorės jis pasikeitė – keistas zuikučio snukutis pasirodė besąs malonus vyruko veidas.

Kaip smarkiai mus keičia laikas, pagalvodavau, būdama šioje šeimoje ir turėdama galvoje pirmiausia draugės vyrą. Tačiau ar tai jis taip pasikeitė? O gal aš buvau akla tikram, giluminiam vyriškam grožiui, kurį puikiai pajunta mergina, “žiūrinti” į vaikiną visai ne akimis. Todėl juo toliau, tuo labiau tikiu, kad visi pasakų atsivertimai, kada visokios pabaisos, visokie joneliai kvaileliai pasirodo besą pasakiški princai, taigi visos šios pasakos mus moko – netikėk vien savo akimis, įsiklausyk į sielos balsą, ir tas, kuris tavo paviršutiniškam žvilgsniui atrodo negražus, nevertas meilės, iš tikrųjų yra tikrasis Princas. Mylinti moters širdis išvaikys kerus…

Vis dėlto mūsų protėviai buvo teisūs, sakydami, jog pakanka, kad vyras būtų šiek tiek gražesnis už velnią… Kad tik turėtų kiek panašią į angelo širdį!

Sandra Kriauzienė

Įvertinkite straipsnį!

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2016/12/Fiksavimas.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2016/12/Fiksavimas-150x150.jpgSandra Kriauzienėvyrai moterysvyras,vyriškas grožis,vyro embrionasSakoma, kad vyras įsimyli akimis, o moteris - ausimis. Ir tos, kurios laiku užsimerkia, labai išmintingai pasielgia. Todėl dabar, turėdama netekėjusią dukrą, noriu padaryti viską, kad ji liktų abejinga jaunuolio patrauklumui. Jeigu mergaitė į nūdienos jaunikaičius ims žvelgti kaip aprašyta Giesmių giesmėje - prapuls vaikas, nes susiras tokį vyrą,...