Šis įrašas viešai skelbiamas facebook socialiniame tinkle, apačioje nurodyto autoriaus paskyroje 

Vis dar negaliu patikėti…

O buvo naujųjų metų naktis. Kažkur pusė dviejų ir baigėsi visas alkoholis. Neliko net kavos likerio. Taigi su draugais nusprendėme nueiti iki artimiausio načnyko ir dasibaigti kokiais ne pačiais brangiausiais rektifikuotais gėrimais.

Nuotrauko iš asmeninės Viko Vikutausko facebook paskyros

Ir aš kaip paskutinis debilas, sugalvojau pasiimti į tą pavojų kupiną kelionę savo fotoaparatą. Kai tuo tarpu miestas ir mes patys buvome pasiekę tokią būseną, kad viskas aplinkui būtent taip atrodė, kaip šioje nuotraukoje (nuotrauka tuo metu ir daryta).

Taigi ateiname į vienintelį išlikusį senamiesčio načnyką, jame pilna žmonių. Siaubingas triukšmas, eilės ir visiškas groteskas aplinkui. Taigi ką aš darau? Taip, vėl kaip paskutinis debilas prisimenu, kad turiu fotiką ir pradedu viską fotkinti aplinkui.
Na tikriausiai nereikia aiškinti, kad fotoaparatas tokioje įstaigoje yra gerokai aštresnė tema, nei tarkim lytinių organų demonstravimas, ar sėmkų lukštų spjaudymas ant grindų.

O aš viską fotkinu — visas girtas niolikametes, kur vos pastovi ant kojų ir ima vos nulaiko tą alitos butelį; kur niekas neprašo jokių pažymėjimų, tuos džoinius miegančius prie stalo, tuos treningasus bei šiukšlių maišų striukes, ta nuožmaus ir smarkiai dažyto veido barmenę, tas akcijines pūsles šnekorių ant prekystalio, tas šaldytas užkepėles bei „studentų burgerius“, kuriuos tau gali pašildyti aptriušusioje mikrobanginėje. Na nelabai protingas sprendimas tai jau tikrai.

Ir aišku negalėjo tokie dalykai, toks chamizmas, toks načnykų etiketo neišmanymas likti nepastebėtas ir neliko. Kur buvęs kur nebuvęs atsiranda apsauginis ir čiumpa mane už rankos.
– Ką čia darai? klausia
O apsauginis ten toks tvirtas ir gyvenimo matęs vyrutis. Jis ten tame načnyke ne pirmus metus dirba, toks jau virš kiam diedas, bet toks nuo kurio būčiau taip greitai ir taip smarkiai gavęs į dūdą, kad nebūčiau spėjęs pasakyti „sakykit „sūris““.

Tada mane kažkaip pamenu užplūdo tokia nelaimės bei sugadinto vakaro nuojauta ir aš kažkaip nuo to viso adrenalino trumpam atgavau sveiką nuovoką ir paaiškinau, kad „Aš ne vietinis. Nežinau jūsų taisyklių. Bet va žiūrėkite, tuoj visas nuotraukas dabar ištrinsiu ir viskas bus tada gerai. O tada paslėpsiu fotoaparatą ir mes išsiskirstysim“.

Taigi nuotraukas visas teko ištrinti, mes pasiėmėme butelį latviškos stoličnojos ir labai ramiu žingsniu, netrankydami durų išėjome. Ir aš dabar neturėsiu jokio prisiminimo, nes načnykų Kaune nelieka. Nes kai gali prekiauti nuo 10 iki 14h, tai tu jau automatiškai negali vadintis „načnyku“. Nes daugiau nebus tokių nuotykių. Nes neliks to ryškaus ir tokio akivaizdaus pavyzdžio, kad pas mus įstatymai kartais būna tokia juokinga šūdų krūva, kad tarkim ankstesnis meras turėdavo krūmuose tykoti ar niekas neišsineša neatkimštų butelių.

Vikas Vikutauskas

Jei radote rašybos klaidą, prašome pranešti mums, pažymėdami tekstą ir paspaudus Ctrl+Enter.

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/07/vikutauskas-1024x682.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/07/vikutauskas-150x150.jpgHarmonioFacebook istorijosalkoholis,degtinė,načnykas,stoličnajaVis dar negaliu patikėti... O buvo naujųjų metų naktis. Kažkur pusė dviejų ir baigėsi visas alkoholis. Neliko net kavos likerio. Taigi su draugais nusprendėme nueiti iki artimiausio načnyko ir dasibaigti kokiais ne pačiais brangiausiais rektifikuotais gėrimais. Ir aš kaip paskutinis debilas, sugalvojau pasiimti į tą pavojų kupiną kelionę savo fotoaparatą. Kai...