Valgyklos tarybinėse mokyklose

 – Aš šoksiu į priekį ir visus sulaikysiu, o tu varyk…  – šnibždėjo suolo draugas.

 – Gerai…  – tyliai sutikau. Ir ruošiausi kasdieniam ritualui: bėgimui į mokyklos valgyklą. Po pamokų lėkti neapsimokėdavo, o štai per ilgąją pertrauką  – buvo privalu, mat, visa mokykla, šimtai alkanų burnų pajudėdavo į širdžiai mielą kampelį – mokyklos valgyklą.

Jaunesnių klasių mokiniams viskas vykdavo organizuotai, atėjus į valgyklą jų jau laukdavo paruošti stalai, padėklai su obuolių kompotu ir bandelėmis, gi aš, kažkaip niekad nepatyręs lengvatų, turėdavau kojomis ir alkūnėmis kovoti už pilną skrandį.

Skrydis iš matematikos kabineto (trečias aukštas) į pirmame aukšte laukiančią valgyklą būdavo trumpas, tačiau audringas. Laiptais leisdavomės čiuoždami ant nudilusių batų kulnų, vienos laiptinės įveikimui užtekdavo keleto ištęstų žingsnių. Sunkiausia būdavo įsibėgėjus įsukti į siauras valgyklos duris, neretas būdavo atvejis, kai dalis skubančiųjų tarsi musės sulipdavo į krūvą, palei duris, sienoje. Atsitokėję nuo netikėto nepataikymo į skylę, tai yra, į vartelius, vėl jungdavo greitį ir, kaip sako jurbarkiškiai, “ant prakasų” lėkdavo link bufeto, kuriame mūsų jau laukdavo amžinoji Žibutė (toks buvo kasininkės vardas). Kaip dabar pamenu: Žibutė buvo putliai simpatiška, šviesiaplaukė, iš po baltos kepuraitės matydavosi šviesios sruogos. Ji visada būdavo rami, savo ramumu užkrėsdavo ir eilėje stovinčius. Ir, nors mokytojai lįsdavo be eilės, nusipirkti obuolių kompoto ir bandelę spėdavo praktiškai visi išalkėliai. Iki šiol pamenu: stiklinė tikro obuolių kompoto kainuodavo 4 kapeikas. Grietinietis, kurį visi vadindavo koržiku  – 7 kapeikos. Minkšta bandelė – 8 kapeikos. O viršūnių viršūnė, aš, asmeniškai, net nežinojau, kad pasaulyje gali būti dar kažkas skaniau, tai kreminis pyragaitis, kurio pavadinimo nežinau ir dabar. Vadindavom jį tiesiog “tas po 22 kapeikas” ir viskas. Brangus daiktas, skaityk, trys koržikai, ir dar kapeika lieka!

Bet visa tai buvo gėlelės. Pats tikrasis valgymas prasidėdavo po pamokų. Skubėti nebebūdavo kur, masinio antplūdžio nebelikdavo, arba jis išsitęsdavo į ilgėlesnį laiką, tad toks pastebimas ir nebūdavo.

“Koržikai”

Ir vėl tekdavo stotis pas Žibutę: susakai, ką gero išsirinkai iš antrųjų patiekalų, susimoki ir su talonu eini prie virtuvės. Čia jau kita eilė. Ir vėl mokytojai lįsdavo be eilės (ir kaip jiems ne gėda!), tačiau buvo tokia tvarka ir nieko čia nepapūsi. Atėjus tavo eilei virtuvės darbuotoja paimdavo talonėlį ir paduodavo tavo užsisakytą maistą, kuris, visais mano pamenamais atvejais, būdavo šiltas ir, tikėtina, šviežias.

Labiausia mėgdavau maltinukus o 16 kap. už porciją. Porcijoje būdavo vienas mėsos kukulis, aplietas labai skaniu tirštu padažu, bulvių košė ir burokėliai. Vieno maltinuko neužtekdavo, dažnai imdavau dvi porcijas ir ilgainui supratau, kad geriau porcijas imti atskirai, nei vienoje lėkštėje. Kai maltinukus dalindavo į dvi lėkštes, visada daugiau košės ir burokėlių įdėdavo! Patikdavo, pamenu, guliašas, bet tas jau brangesnis: 33 kapeikos. Užtekdavo vienos porcijos. Sriubų būdavo įvairių, skaniausia man  – šaltibarščiai. Tada nesuprasdavau, kodėl įpylus šaltibarščių, įmesdavo ir pusę virto kiaušinio, juk buvau pratęs, kad namuose kiaušinis supjaustomas ir pats, savaime pasiskirsto sriuboje. Pasirodo, kad viskas sąžiningai būtų ir virtuvės darbuotojai sau kiaušinių neišsineštų…

Itin pigus patiekalas būdavo plovas  – porcija 8 kapeikas kainuodavo. Pažinojau vieną didelį plovo mėgėją; gal jam tėvai kapeikų per mažai duodavo, o gal jis jas sėkmingai pralošdavo, tačiau jis valgydavo tik tada, kai būdavo plovo.

 – Trys porcijos už 24 kapeikas!  – garsiai žavėdavosi alkanasis mokinys.  – Čia tai apsimoka, ne tas jūsų suknistas guliašas! Agirdi, kompoto duok atsigert, ką?

Būdavo ir cepelinų, su varške ir su mėsa, kugelio, vėdarų. Daug ko būdavo, visko jau net neatsimenu. Alkanas niekada namo neparėjau, o vienais metais, pamenu, keis mėnesius nepirkau koržikų, susitaupiau dviračiui  – už 42 rublius įsigijau “Minsk” markės aparatą!

Kaip vaikai maitinasi dabar  – tikrai nežinau. Gal geriau, o gal ir blogiau. Jei ką nors įdomaus žinote  – papasakokite!

Saulius Veržikauskas

Posted in TSRS + LTSR and tagged , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.