Valgant lašinius visai įmanoma nutukti. Kaip tai vyksta?

“Sveikuolius” toks pavadinimas turėtų kažkiek tai stebint, nes juk taip, tai tiesa: naikindamas maistinius riebalus (valgant), kitus riebalus  –   aplink juosmenį, užsiaugini!

Šitaip mitybą suprantančius “sveikuolius” prašyčiau toliau neskaityti, nes pakeisti jų įsitikinimo neturiu nei noro, nei laiko. Tekstas skirtas jau šiek tiek kažką žinantiems, rimtai besidomintiems mityba ir aiškiai žinantiems, kad maistiniai riebalai kūno riebalais nevirsta.

Bet, kodėl tada toks keistas pavadinimas? Riebalai netukina, bet nuo lašinių nutukti galima… Kaip taip gali būti?

Dalykas paprastas. Žmogus, pagal savo prigimtį, aktyviausias būna pirmoje dienos pusėje, tad rytais jam reikia kuo daugiau potencialios energijos savyje turinčio maisto.

Talpiausias energijos šaltinis yra riebalas, vienas gramas, “sudegęs” organizme, gali išskirti net 9 kcal.

Angliavandeniai gali išskirti tik 4 kcal., tačiau angliavandeniai sudeginami kur kas greičiau, nei riebalai.

Eilinio žmogaus smegenys minta gliukoze, todėl, kai jaučiamas alkis, jos trokšta būti pamaitintos pirmiausia. Koks nors saldus ar krakmolingas produktas gana greitai virsta gliukoze, kuri krauju patenka į smegenis ir jas pamaitina. Smegenys už tai savotiškai atsidėkoja: išsiskiria endorfinas, žmogus pajunta palaimą.

Tik dalykas tame, kad saldžių ar krakmolingų produktų, norint būti sveiku, tereiktų valgyti tik tiek, kad pamaitinti smegenis, o kūnui reikia visai ko kitko  –  baltymų ir riebalų. Na, sunkiai fiziškai dirbant angliavandeniai taip pat per daug nepakenks, tačiau nevartojant pakankamai riebalo bei baltymo, po truputėlį nyks raumenys, o organizmas bus alinamas. Vien energija organizmui nereikalinga, jam reikia ir statybinių medžiagų.

Bet nenutolkime nuo temos. Kaip gi nutukti nuo lašinių?

Dažnas žmogus, pakankamai žinantis apie mitybą, vis tik daro vieną lemtingą klaidą. Nors riebalas ir baltymas yra geri dalykai, tačiau reiktų žinoti, kad pirmasis turėtų būti labiau vartojami pirmoje dienos pusėje, o vakarienei geriau tiks neypatingai pariebintas baltymingas patiekalas. Ryte mums reikia energijos  –  kemšame riebalus, vakare organizmas ruošiasi naktiniam atsistatymui  –  reikia statybinės medžiagos, tai yra, baltymo.

Taigi, mitybos klaida dažniausiai būna ta, kad riebiai valgoma būtent vakare. Ir tai dar būtų pusė bėdos: riebalas, šiaip ne taip, bus suvirškintas, o nereikalingas perteklius pareikalaus neeilinės kelionės į tualetą. Bet jei žmogus vakare lašinius valgo su duona ar bulvėmis, jau nekalbant apie kokius nors makaronus, net nedidelis šių angliavandenių kiekis būtinai pasiprašys į kūno riebaliukus.

Ir riebalas ir angliavandeniai  –  potencialūs energijos nešėjai. Riebalai pilnai patenkina organizmo energetinius poreikius, angliavandeniai  –  vakare aprimusių smegenų poreikius. Tikslaus maisto kiekio, riebalus valgant kartu su angliavandeniais, nustatyti neįmanoma. Jei žmogus valgo vien riebalus ar riebalus su baltymu, su nekrakmolingomis daržovėmis, sotumo jausmas ateina laiku ir vietoje. Valgant riebalus su krakmolingais ar saldžiais angliavandeniais, organizmas nebežino, kaip reaguoti: riebalas energetinius poreikius lygtai ir tenkina, tačiau cukrus, taip malonus smegenims, apetitą žadina. Ką daryti? Hm… “Geriau prisikirsti, kad būtų garantuotai” –  taip nuspręndžia smegenys.

O toliau: maistinių riebalų perteklius pasišalina, angliavandenių  –  virsta kūno riebalais. Štai ir visa paslaptis.

Taigi, tiesa tame, kad žmogus tunka ne nuo lašinių, o nuo su jais valgomų krakmolingų ar saldžių angliavandenių ir tai ypač taikytina vakariniams prisivalgymams.

Nemaža dalis, ypač jaunų žmonių, su manim nesutiks. Jie valgo ir vakarais, lašinius su duona, su bulvėmis, po to dar spėja nukeliauti į sporto klubą, po klubo vėl atakuoja šaldytuvą. Ir ką? Nieko baisaus: kol jauni, kol medžiagų apykaita pačiame efektyvumo pike. Natūraliai, tūkstančius metų, sutemus, žmogus sėdėdavo savo būste, bendraudavo su namiškiais ir ruošdavosi poilsiui. Evoliucija pritaikė mus vakarais nurimti, o naktį  –  miegoti. Tokia jau ta mūsų fiziologija. Ir, jei jaunam amžiuje galima ir net būtina paišdykauti, senstant vakarinis aktyvumas ir valgymai pradeda varginti, alinti organizmą, taip prasideda ligos, daug greičiau ateina senatvė.

Nereiktų pamiršti, kad ir mityba, ir poilsis, ir mūsų atliekami darbai, kūryba, tarpusavio bendravimas, gyvenimo būdas, žodžiu, viskas yra tarpusavyje susiję. Jei žmogus nuolat keistai, nenatūraliai elgiasi, sakykim, naktimis kerta lašinius užsikąsdamas duona, tai reiškia, kad jo gyvenime nėra harmonijos, kad jis tarsi eina prieš natūralią tvarką, prieš dėsnius, prieš save patį. Tai jis daro dėl nežinojimo arba tyčia. Giliai į pelkę įbridus, sunku susivokti, kas yra natūralu, o kas  –  tik susikurtas neigiamas įprotis. Klausyti savo organizmo nelabai ir seksis, kaip alkoholikui, pripratusiam prie kasdienės šnapso dozės: jo organizmas jau tiek išderintas, kad, klausyk neklausęs, vidinis balsas sakys  –  duok šnapso ir kuo daugiau!

Šuo ir kariamas pripranta, tačiau dažnai kariamas laimingas jis tikrai nebus, o vieną dieną kilpa užsiverš kiek smarkiau ir atia gyvenimėli!

Stebėkite save ir neteisinkite savęs. Blogas įprotis blogu ir lieka, nors jis atsirado dėl jūsų ypatingo gyvenimo būdo. Įprotį sutramdyti galima, tačiau, jei nekeisite gyvenimo būdo, niekas į gerąją pusę nepasikeis.

Taigi, išvada: jei lašinių su duona (ar be jos) jums norisi vėlai vakare, privalote peržvelgti savo gyvenimo tvarką ir padaryti taip, kad vakarais riebiai prisikirsti nekiltų noras savaime.

Besidominčius tikru maistu kviečiu jungtis į facebook grupę “Tikras riebus maistas”

Saulius Veržikauskas

Patiekalai ketogeninei mitybai
Skaitiniai
Paplepėjimai
  • Posts not found

Posted in Be kategorijos and tagged , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.