Pasivaikščiojimas po parduotuvėles, kuilio kiaušiniai ir mumija

Patinka man parduotuvėlės mažos. Ypač mėsinės. Inspektuoju jas bent kartą per savaitę, anksti ryte. Čia tau ne supermarketas, kur šviežios mėsos gali ir 10 valandą vakaro nusipirkti. Beje, jei nenusipirkai šiandien, tą patį gabalėlį, be abejo šviežią, galėsi įsigyti ryt, poryt, ar net už savaitės.

Mažose parduotuvėlėse tokių stebuklų nėra. Ar tai čia mėsa greičiau genda, ar ką, tačiau 11 valandą ryto nieko įdomaus ir gero nebegausi. Todėl lygiai pusę aštuonių aš jau prie durų. Ir viskas vien dėl to, kad televizorių per daug žiūriu: prieš keletą dienų pamačiau, kaip portugalai gyvūnų vidaus organus vyne troškina, kaip po to apetitiškai juos kemša, vyneliu užsigerdami, ir nebėra ramybės man.

Pardavėjas šypsosi, ilgą peilį galąsdamas, bet aš jo nebijau. Ateina dar vienas, taip pat su peiliu, ir aš jam trumpai apsakau savo planuojamą patiekalą. Mėsininkas pasiūlo šviežių širdžių, kepenų ir inkstų. Nesiginčyju. Kitas pataria pasiimti ir kiaulės kojų, nes, anot jo „dar vakar jos lakstė“, tad, tokio šviežumo ne kasdien ir nusipirksi. Paimu ir jų. Atsisveikinu.
Sekantis taikinys – turgelis. Reikia žalumynų, česnakų ir svogūnų. Pakeliui užsuku dar į vieną mėsinę. Na, visko jau turiu, bet ramiai praeiti negaliu ir ką jūs man padarysit?

Pasirodo, užsukau ne be reikalo. Ant stalo puikuojasi baltieji inkstai, o jei tiksliau – kuilio kiaušiniai. Mėsininkas, vėl šypsodamasi ir su peiliu (susitarė jie, ar ką?) siūlo kiaušinius ir už tai dar žada papasakoti juokingą istoriją. Na, kiaušiniai tai kiaušiniai… Į troškinį tiks, tik artimiesiems geriau nepasakoti. Dėl visą pikto. Namuose kiaušinių užtenka ir be kuilio.

Taigi, įsigijęs šio delikateso, išgirstu įdomų pasakojimą, kaip du serbai, gyvenantys Bosnijoje (beje, šios mano kelionės po mėsines ir turgelius vyksta Serbijoje) nuvyko į svečius pas giminaitį, į Amerikę. Giminaitis turėjo kažkokį šviežią vaiką (ar tai ką tik gimė, ar koks jubiliejus – nelabai supratau), tad svečiai iš Bosnijos, kaip ir pridera, į svečius nutarė atvykti ne tuščiomis rankomis, o su keliais buteliais rakijos ir keptu paršeliu. Jie, vargšai, nežinojo, kad Amerikėj jaunų paršelių taip lengvai neįsigysi, o tuo labiau, ant ieško pamiškėje, neiškepsi. Rakijos, beje, gavo, nors permokėjo gal 20 kartų, nei šis taurus gėrimas kainuoja kur nors kalnuose, gimtinėje.

mummy

Be kepto paršelio svečiai rodytis nedrįso, todėl sugalvojo štai ką: nuvyko į gyvūnėlių parduotuvę ir ten išsirinko kažkokios tai rūšies „sukultūrintą“ gyvūnėlį, nesusivokiančių amerikiečių laikomą namuose vietoj katino. Prieš įsigydami paršelį, turėjo nurodyti, kur jis gyvens ir gudrūs serbukai nepasimetė – pasakė savo gerojo giminaičio adresą.

Na, toliau viskas buvo tik technikos dalykas. Kažkur miške sugebėjo tą paršelį paskersti ir iškepti, ir sekančią dieną, kaip ir pridera, pas giminaitį atėjo su kaimietiškomis ir širdžiai maloniomis lauktuvėmis – rakija ir keptu paršeliu. Nustebo kažkiek giminaitis, bet paršelis buvo skanus, tad į smulkmenas ir nesigilino.
O be reikalo. Lygiai po mėnesio, kai serbai – bosniečiai jau namuose kepė naujus paršelius, serbui – amerikonui paskambino iš tos gyvūnėlių parduotuvės. Pradėjo teirautis, ar viskas gerai su paršeliu, ar jis neserga, ar teisingai tuštinasi… Vargšas serbas iš pradžių nesuprato, apie ką čia kalba, tačiau greit susivokė ir prisipažino, kad prieš mėnesį jis tikrai namuose dovanų gavo paršelį, tačiau keptą…

Na, koks po to triukšmas vyko, papasakoti nesugebėjo net mėsininkas, tik pasakė, kad „dabar viskas tvarkoje, tik tie du iš Bosnijos į Ameriką daugiau niekada nepapuls“.

Štai tokią istoriją išgirdau už tai, kad pirkau kuilio kiaušius.

Taigi, šiaip ne taip, galvodamas apie vargšą naminį iškeptą paršelį, nusigavau iki turgaus. Apsipirkinėti turguje – malonumas taip pat nemenkas. Tik derėtis serbai nemėgsta – jei jau pasakė kainą, tai ir mokėk. Jei netinka – keliauk pro šalį. Šitokį fenomeną man kažkada išaiškino vienas prekeivis. Kaip žinoma, 500 metų Serbijoje karaliavo turkai ir serbų tauta to negali pamiršti iki šiol. Nors geria turkišką kavą, valgo patiekalus, turkiškais pavadinimais (baklava, burek, čevapi ir t.t.), nors jų kalboje labai daug turcizmų, kiekvienas save gerbiantis serbas privalo paaiškinti, kad jie – ne turkai, o daug kultūringesnė ir labiau išsivysčiusi nacija. Na, panašiai, kaip mes, lietuviai, tiesiog privalome užsieniečiams įkalti, kad mes ne rusai, kad mes daug tobulesni, kitokesni ir toliau nuvažiavę. Kas buvo Turkijoje, žino, kad ten be derybų nenusipirksi net degtukų dėžutės. O serbai, va, nusprendė elgtis priešingai. Jokių derybų!

Prisispoksojęs į turgaus grožybes išžirglioju namo ir jau už pusvalandžio prisimenu, kad pamiršau česnakus. Nors žinau, kad namuose ir vėl skaitysiu Aurelijos pasakojimus, kuriuos ji talpina į rubriką Avys ir česnakai” (rubrikos nebėra), bet nuo šio skaitymo česnakų troškinyje nepadaugės, o mano planuojamas patiekalas neįgaus visų jam priskiriamų aromatų. Tačiau nesijaudinu. Žinau, kad pakeliui dar bus keletas smulkių krautuvėlių, o jose, be abejo, ir česnakų.

Užrašas „Green“ akį rėžia jau iš toli. Visa parduotuvė – tai meno kūrinys, kurio pagrindinis akcentas įvairios daržovės, vaisiai, šiaip žalia spalva ir užrašai „žalia“. Beje, net keliomis kalbomis. Susivokiu, kad tai – mano priešų, žoliamėgių, irštva, tačiau dėl gero troškinio skonio pasiryžtų užsukti ir čia. Ir nesvarbu, kad mano kuprinėje – apie 5 kilogramus lavonų dalių, o jų tarpe net kiaušiai.

Nors iš išorės parduotuvė šviesi ir lengva, viduje vyrauja prietema. Tačiau aiškiai matosi palei visas sienas sumontuotos lentynos, į kurias surikiuoti tarsi kažkokie tai akvariumai, kuriuose pilna sėklų, grūdų ir miltelių. „Matyt džiovintos žolės, žiemai“ – persmelkia mintis.

Iš gilumos išnyra, nesumeluosiu… mumija. Sakyčiau, visai jauna, daugiau 2 tūkstančių metų neduočiau tikrai. Na, mumija, kaip mumija, bet akys žiba. Liguistai taip… Matyt mano kuprinės turinį užuodžia… Nejauku kažkaip tai pasidarė, bet man česnakų reikia vis tiek.

Siaubo filmų prisižiūriu per teliką, todėl ilgai nesikankinu ir nukreipęs žvilgsnį į šalį, pasiteirauju apie česnakus.

„Tik miltelių pavidalo“ – tyliai ir mįslingai prataria jaunoji mumija ir aš nieko nebeklausinėju. Na, mėgsta tie žoliamėgiai miltelius visokius, papildus, sėklas… Palieku parduotuvę be česnakų, tačiau nepalūžęs. Savo mintyse bandau šalia pilkosios mumijos pastatyti raudonžandį linksmąjį mėsininką su peiliu, kuilio kiaušinius man įpiršusį, tačiau toks vaizdelis sunkiai suvokiamas net ir fantazijose.

Už poros šimtų metrų užsuku dar į vieną krautuvėlę. Tai ne mėsinė, bet čia galima nusipirkti ir pieno, ir duonutės ir (kaip gerai!) česnakų. Parduoda naminius, galvutėmis. Galvutė – maždaug 8 euro centai. Paimu dešimt ir laimingas, aptarnautas simpatiškos geltonplaukės, iškeliauju namo. O po pietų manęs laukia dar įdomesnė, mįslingesnė kelionė – naujojo patiekalo iš kuilio kiaušių gaminimas…

Saulius Veržikauskas

Posted in Novelės and tagged , , , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.