Žuvis, dešra, žolė ir jų keliamos vidinės kančios

Geriausia žuvis – tai dešra, sakydavo mūsų kaimynai rusai, o mes, lietuviai, dėl to niekada ir nesiginčyjome: daug, oi daug tiesos šiuose žodžiuose…

Visada maniau, kad šviežia ir, be abejo brangi žuvis, kokioje nors Viduržemio jūros regiono šalelėje, yra kažkas tai ypatingo ir nepakartojamo. Žinoma, kai žuvelė kainuoja 50 ar net 150 eurų, antrą kartą valgyti tokią žuvį dingsta bet koks noras: gal todėl šis malonumas ir vadinamas „nepakartojamu“.

Vienu žodžiu, ilgai „nevartydamas“, prisipažinsiu, kad antroji (dailioji) mano pusė pateikė ultimatumą: arba ketvirtadieniais, vietoj įkyrėjusių patiekalų (kotletų, guliašų, troškintų jaučio uodegų, kopūstų su rūkyta mėsa), valgome žuvį, arba – avižų košę bei kitokią žolę!

Aš, kaip žinoma, nesu nei jautis, nei tuo labiau arklys, todėl mintys apie avižas ir „kitokią žolę“ man sukelia neišdildomas vidines kančias. Turiu galvoje – mano viduje virškinama žolė pakankamai sėkmingai pučia pilvą, be to ji nenumalšina alkio jausmo ir gadina dantis. Tai aš ir vadinu „vidinėmis kančiomis“.

Scomber scombrus” ! – nušvito galvoje. Taip, mane išgelbės tik scomber scombrus! Lietuviškai – skumbrė.

Kas tokio ypatingo šioje žuvelėje? Ogi viskas: ir mėsos kokybė, ir riebaliukai, o kas svarbiausia – kaina! Turguje šis grožis kainuoja apie kelis euriukus už kilogramą. Perkame, be abejo, šaldytą, nes šviežios dar reiktų paieškoti, gerokai permokėti ir mes, po truputį, vėl grįštume prie aukščiau aprašyto „nepakartojamo“ proceso.

Taigi, brangiai mokėti mes nenorime. Toliau: mums reikia atsikratyti dar vieno komplekso: nei kiek nepergyventi dėl to, kad mes nežinome, kokie prieskoniai tinka ar netinka žuvies paruošimui. Čia jau patarsiu aš: visada tinka citrina. Česnakas. Ir… indiškas karis. Su indišku kariu nepralošite, ko gero, gamindami bet kokį patiekalą: juk anas sudarytas iš tiek daug prieskonių rūšių, kad prašauti pro šalį tiesiog neįmanoma!

26052012330
Taigi, apsirūpiname kokybišku indišku kariu, česnakais, citrina. Garnyras? Tiks bet kas: švieži šampinjonai, moliūgas, cukinija, saliero šaknis, baklažanas… Va, o morkos netiks – nespės iškepti. Vaje, pamiršau pasakyti, kad mes žuvį ruošiamės ne troškinti, ne virti, o kepti!

Tačiau nebijokite: prie keptuvės stovėti nereiks ir karštas besitaškantis aliejus jūsų giedrų akelių netemdys. Viską „atliksime“ orkaitės pagalba.
Taigi, o dabar viskas iš pradžių ir eilės tvarka.

Šaldytą (kad ir neatšilusią) skumbrę išskrodžiame, pilvo ertmę praplauname vandeniu ir ištriname druska. Žuvies nugarą, šonus, švelniai įpjauname linijomis, padarome tokį, tarsi tinklelį. Skardą ištriname lašinukais, na, o jei jau visai biedni esame, tai palaistome aliejumi. Išmozojame po visą skardą. Gražiai suguldome žuvį. Beje, kad pagerinti patiekalo skonį (maždaug 100 kartų), ant skumbrės uždedame plonai atpjautų rūkytų lašinukų: kepimo metu jie vilgys džiūstantį skumbrės šoną ir teiks neįmanomai nuostabų aromatą.

Šalia žuvies sudėliojame stambiai supjaustytas daržoves (kokias turime), į skardą paberiame neišlukštentų česnako skiltelių. Arba, tiesiog padedame visą česnako galvutę: po to tikrai neteks gailėtis. Viską – žuvį ir daržoves, gerokai apibarstome indišku kariu ir saikingai – druska.

Žinoma, jei norite iš vis karališko patiekalo, turite sulaukti vasaros pradžios ir ją pateikti su jaunomis, šviežiomis bulvėmis ir špinatų salotomis (ką matote nuotraukose). Tačiau, jei bulvių nėra, tai tik į gerą: moliūgas, salieras, grybai (realiausia – švieži šampinjonai) – sveikiau už bet kokią, kad ir pačią nuostabiausią bulvę.
Toliau. Kepame maždaug 180 laipsnių temperatūroje, apie 30 minučių (daug kas priklauso nuo kiekvienos orkaitės ypatybių). Po to, dar 5 minutėms temperatūrą pakeliame iki 220 laipsnių ir įjungiame kaitinimą iš viršaus. Žuvis su daržovėmis gražiai apskrunda.

Viskas.

Sudedame į lėkštes, viską gausiai palaistome citrinų sultimis ir ant skardos dugno susikaupusiu padažu. Česnako skilteles su malonumu „iščiulpiame“: viduje, pasirodo, nuostabaus skonio košelė, kremas. Oi tas česnakas!

Na, ruošiant tokiu būdu, žuvies skonį sugadinti yra ypatingai sunku. Prisiminiau: kartą nusipirkau nekokybišką žuvį (matyt buvo kelis kartus atsileidusi ir vėl sušaldytą), tai viską teko išmesti. Bet tai man kainavo tik apie 3 eurus, o turgaus prekeiviui – tik vieną nedidelį išmuštą dantuką.

Juokauju, be abejo. Nei ten kas jam tą dantį mušė, nei ką: žmonės matė, kaip jis pats tris kartus griuvo ir kėlėsi. Griuvo ir kėlėsi. Tiek kartų, kiek buvo atšildęs ir sušaldęs skumbrę.

Taigi, visiems linkiu geros skumbrės, sveikų dantų ir svarbiausio: niekada neprarasti humoro jausmo!

Saulius Veržikauskas

Posted in Patiekalai and tagged , , , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.