Iki žmonėms sukuriant civilizaciją ir tampant civilizuotiems jie patys jau buvo. Civilizacijos požiūriu nelabai svarbu iš kur ir kaip jie atsirado, todėl konstatuokime patį pirmumo faktą ir tiek: žmogus pirma, civilizacija paskui. Iš to logiškai seka, kad civilizacija yra toks šalutinis – visuminis žmonių veiklos produktas ir pasekmė. Šalutinis todėl, kad jos, kaip reiškinio, niekas tiesiogiai nekūrė, o ji yra visų žmogaus veiklos rezultatų suma.
Necivilizuotas žmogus gyveno Gamtoje ir neturėjo nieko, išskyrus laisvę ir patį save. Nuosavybės irgi neturėjo, kadangi ši atsiranda tik kartu su civilizacija ir yra ne daiktas, o santykis, t.y. kai kas nors (daiktas, idėja, kūrinys, ištekliai, etc.,) tampa pripažįstami kaip nuosavybė kitų bendruomenės narių. Tai, kad atsirado nuosavybė, akivaizdžiai rodo, kad turėti laisvę ir patį save žmogui aiškiai nepakako. Paradoksalu, tačiau atsiradus nuosavybei, laisvės iškart tapo mažiau, o ir patys žmonės galėdavo tapti ir neišvengiamai tapdavo vieni kitų nuosavybe, taigi, nebeturėjo nė patys savęs. Taip daugiau tapo mažiau.
Civilizacijos raida čia, žinoma, nesustojo. Sumanesnieji ir nagingesnieji iš žmonių tarpo sumojo, kad pasiėmus pagalį krapštyti žemę, ieškant joje maisto, yra patogiau ir našiau, negu draskyti ją nagais. Dar patogiau, kai pagalys yra trišakis, gi su nusmailintu pagaliu durti medžiojamam žvėriui į šoną yra veiksmingiau, nei su buku. Taip atsirado įrankiai ir technologijos. Tačiau tai dar ne viskas, nes sumanieji, pirmieji atradę būdus, kaip nuskelti titnago gabaliuką taip, kad briauna būtų aštri, įgijo didelį pranašumą apsirūpinant maistu, o tuo netruko pasinaudoti ir stipriausieji, net jei ir ne jiems tie pirmieji išradimai į galvą atėjo. Žodžiu, atsirado pirmasis elitas, kuris savo sumanumo ir jėgų bei pastangų dėka ėmė gyventi geriau už žioplius ir apsileidėlius.

Tais necivilizuotais laikais žinduolių lytis buvo dvi – patinas ir patelė, tai lietė ir žmones, kurie dar nebuvo civilizuoti tiek, kiek dabar. Patelė (lietuviškai – žmona) natūraliai buvo svarbesnė lytis, kadangi ji anais laikais, panašiai, kaip ir dabar, pastojusi savyje išnešiodavo (taigi, savimi ir maitindavo), paskui pagimdydavo ir savimi maitindavo toliau, tik jau ne per placentą, o krūtimi, visus naujus žmones, kuriuos palikdavo po savęs. Dėl to jie ir palikuonys. Patinas (žmogus) buvo kitaip svarbus, kadangi aprūpindavo maistu ir garantavo saugumą, o taip pat per patinų tarpusavio konkurenciją vyko natūralioji atranka, idant patelę pasiektų tik patys geriausi, o ne bet kokie patinai, tačiau svarbūs jie visgi buvo kiek mažiau, ką ir matome daugiskaitos formoje “žmonės” (nuo žmonos), o ne “žmogai” (nuo žmogaus). Taigi, būdamos svarbesnės jos ir rinkosi sau tinkamiausius patinus – tokius, kurie atrodė turintys geresnius genų rinkinius ir kurie galėjo geriau aprūpinti maistu. Jokių kultūrinių įmantrybių, 0 gryniausias natūrinis išlikimas. Pakartosiu, geriausias sąlygas išlikti turėjo tos patelės ir tie jų palikuonys, kurie gaudavo geriausią genų rinkinį drauge su geriausiu maitinimu. Tie patinai, kurie neturėjo nei vieno, nei kito, ne tik patys neišlikdavo per savo palikuonis, bet negaudavo ir moterų. Sutikite, baisu. Todėl šitie nelaimėliai ėmė ir “patobulino” pačią prigimtį: kadangi patelės jų ne tik nesirinko, bet ir neprisileido, o pranašesnieji patinai juos vydavo šalin, tai tie nuvytieji – atstumtieji ėmė burtis į savo grupeles, kur ir išmoko patenkinti poravimosi instinktus vieni su kitais, o tie, kuriems nelabai patiko – ėmė šaukti “reikia dalintis” ir “taip neteisinga”. Taip atsirado teisingumas ir visuomeninės organizacijos, o vėliau ir partijos bei visa politinė sistema, kuri veikia iki šiol. Tuo būdu, net ir neturėdami jokių individualių pranašumų ir faktiškai tapdami antrarūšiais, į grupes susibūrusieji atstumtieji sumojo, kad veikdami kryptingai ir išvien, jie gali priversti stipriuosius ir pranašiuosius dalintis tuo, ko organizuotiems prasčiokams natūraliomis sąlygomis niekaip nepasiekti – visų pirma moterimis. Žinoma, tam reikėjo net kelių civilizacinių pokyčių, iš esmės ir skiriančių necivilizuotą žmogų nuo civilizuoto. Visų pirma reikėjo, kad moteris taptų vyro nuosavybe, o tai reiškė, kad ji turi nustoti būti pagrindine lytimi. Čia pasitarnavo žmogaus gebėjimas meluoti – taip atsirado mitologija ir religija, vėliau pasiekusi tokį lygį ir galią, kad prigimtį ėmė ir paskelbė nuodėminga. Tačiau ir ankstesnės religijos kaip taisyklė aukščiausia dievybe įvardindavo vyriškos lyties dievą, kuris imdavo ir sukurdavo pasaulį “pats iš savęs“, tuo būdu moterį nuvertinant geriausiu atveju iki dirvos, kurioje sudygta sėkla. Kartu su religija atsirado iškreiptas pasaulio vaizdas, kai realybė buvo pajungta fantazijai. Taip pat buvo išrasti ritualai, kurių dėka moters tapimas vyro nuosavybė buvo grindžiamas ir įteisinamas. Taip atsirado santuoka ir šeima. Moteris iš deivės tapo daiktu, o antrarūšiai vyrai, kurių anksčiau moterys nė iš tolo nesirinkdavo, dabar galėjo teisėtai juo (tuo daiktu) naudotis. Tikėtina, kad ištikimybės sąvoka galėjo atsirasti kartu su minimais socialiniais pokyčiais, nes tik čia atsiranda jos “vertė”, kurios mažiau civilizuotose visuomenėse, kur moterys laisvesnės, nė su žiburiu nerasi.
Lygiagrečiai žmonių bendruomenėse vystėsi technologijos ir jų dėka daugėjant maisto, daugėjo ir pačių žmonių. Neišvengiamai buvo alinama ta aplinka, kurioje tos bendruomenės gyveno (miškuose mažėdavo žvėrių, upėse žuvies, etc.). Todėl ant žemesnių visuomeninės hierarchijos pakopų stovintys bendruomenių nariai, kurių socialinė (anaiptol ne proto ar jėgos prasme) padėtis buvo blogesnė už tų, kurie įsitvirtino aukščiau, nors galėjo būti silpnesni ir fiziškai, ir protiškai – nepamirškime, kad jau buvo išrastas teisingumas ir socialinis statusas galėjo būti kad ir paveldimas ir tą gynė teisingumas (įstatymas) – norom nenorom turėdavo palikti gimtąsias vietas ir ieškotis naujų. Taip atsirado emigrantai ir žmonės išplito po visą Žemės rutulį.
Nė vienas iš čia išvardintų civilizaciją formuojančių principų niekur nedingo ir veikia ligi šiol. Charakteringa yra tai, kad toliau vystantis visoms įmanomoms technologijomis ir veikiant ne natūralios, o socialinės atrankos metodui, pasinaudodami juo ant aukštutinių socialinės hierarchijos laktų įsitaiso iš prigimtiniu požiūriu vis prastesnių ir prastesnių individų susibūrusios grupės. Be išimties, jie visada veikia organizuotai, o jeigu netikėtai istorijos tėkmėje ima ir iššoka koks visokeriopai pranašesnis individas, jis kaip taisyklė bendromis “teisingumo siekiančių ir už jį kovojančių geriečių” gaujos pastangomis yra apšaukiamas diktatoriumi ir uzurpatoriumi, o paskui taip suniokojamas, kad ilgai niekam nekyla noras tapti “karžygiu didžiūnu ir stot su ginklu rankoje prieš negandų marias”. Minimam teisingumui užtikrinti reikalinga organizuota prievarta, kuri visada nukreipiama prieš sveikesnės prigimties individus, vidujai jaučiančius, o kartais ir sąmoningai suvokiančius, kur yra šio visuotinio melo, vis pavadinamo žodžiu “sistema”, šaknys. Toji organizuotos prievartos ir indoktrinacijos sistema siaurąja prasme yra valstybė (prisiminkime: Justitia est fundamentum regnorum – teisingumas yra valstybės pamatas), o plačiąja – civilizacija.
Na, o dabar – sveiki atvykę į šitą puikųjį pasaulį, kuris tampa vis labiau ir labiau civilizuotu, todėl yra geriausias iš geriausių ir toliau gerės iki pat galo.

P.S. Skaitantiems tarp eilučių gali pasirodyti, kad tekste esama laisvai interpretuotų R.Kiplingo. V. Šekspyro, A. Hakslio ir Voltero frazių atspindžių. Jei taip pasirodytų, žinokite, kad jums nepasirodė :)

Šarūnas Navickis

Taip pat jums turėtų patikti

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2016/02/sarunas-navickis.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2016/02/sarunas-navickis-150x150.jpgŠarūnas NavickisMąstyk!civilizacija,moteris,Šarūnas Naviskis,valstybėIki žmonėms sukuriant civilizaciją ir tampant civilizuotiems jie patys jau buvo. Civilizacijos požiūriu nelabai svarbu iš kur ir kaip jie atsirado, todėl konstatuokime patį pirmumo faktą ir tiek: žmogus pirma, civilizacija paskui. Iš to logiškai seka, kad civilizacija yra toks šalutinis - visuminis žmonių veiklos produktas ir pasekmė. Šalutinis...