Toleranciją sulyginčiau su galvos daužymu plaktuku

Šį kartą prie kavutės norėjau papasakoti apie mano kaimynės nuotykius, jau ketvirtą kartą “metančios” svorį, tačiau šis noras buvo nustelbtas feisbuko aktualijų. O dabar ir vėl, eilinį kartą užkliuvo raginimai toleruoti ir būti tolerantiškais.

Kai bulius pamato raudoną skraistę, jis įniršta tik dešimtadalį tiek, kiek aš, išgirdęs žodelį “tolerancija”. Žinoma, jei neskaitau medicininės literatūros  –  tada nesinervinu.

Dar daugiau: priėjau išvados, kad mūsų nūdienos sunkų gyvenimą būtent ir nulemia toks reiškinys, kaip tolerancija. Ir kuo labiau į ją neriame, tuo sudėtingesnis darosi gyvenimas.

Pafantazuokime.

Įsivaizduokite, kad jums skauda galvą.

 –  Toleruokite skausmą  –  aiškina šeimos gydytojas.  –  Gi būkite, pagaliau ne urvinis, o šiuolaikinis  –  modernus ir tolerantiškas žmogus!

Kenčiate, tai yra  –  toleruojate, tačiau šiuo atveju jūsų bandymas toleruoti skausmą yra dirbtinis, tikroji tolerancija slypi organizme ir jai yra ribos. Jeigu staigiai nieko nekeisite, organizmas pereis į antrą stadiją  –  savigydos: pakils temperatūra, pasijusite dar blogiau, teks gulėti lovoje.

 –  Ech, koks jūs netolerantiškas,  –  nusivils jumis gydytojas,  –  pradėjote vaistus gerti… O juk galėjote tik toleruoti…

Argi ne tas pats vyksta realiame, ne medicininiame gyvenime? Mums peršamos kokios nors tiesos, nepriimtinos pažiūros ir tuo pačiu garsiai rėkiama, kad mes privalome jas toleruoti! Ok, iki kažkokio laipsnio tai įmanoma, po to jau prasidės liga, kurią reiks gydyti iš esmės.

Toleruoti, tai reiškia, bandyti iškentėti su kuo mažesniais, tačiau neišvengiamais nuostoliais.

Kam to reikia? Kas paaiškins? Asmeniškai aš to nesuprantu ir, aišku, nepritariu jokiai dirbtiniu keliu bandomai primesti tolerancijai. Juk liga, ar fizinė, ar dvasinė, efektyviausia gydoma pačioje pradžioje, kai tik pasirodo pirmieji tolerancijos reikalaujantys simptomai.

Tad, jei mūsų gyvenime pasirodo reiškinys, reikalaujantis tolerancijos (ar fizinės, ar dvasinės), sukluskite: atslenka liga, tačiau tai tik dar pati pradžia. Prarijote? Toleruojate? Tvarkoj. Kitą dieną, iš kito užkampio išlenda jau kitas toleruotinas dalykėlis. Po to trečias, dar vėliau  –  ketvirtas. Tolerancija  –  tarsi virusas, kai pajunta, kad ji įsileidžiama, pradeda daugintis geometrine progresija, lenda iš visų užkampių, įvairiomis formomis. O jūs jau ligonis, smarkus ligonis, kiekvieną akimirką kenčiate  –  kažką toleruojate. Arba (sekanti ir galutinė stadija), jūs pradeda viską bukai toleruoti, jūsų smegenys suėstos galutinai, o su normaliu, sveiku žmogumi jus sieja tik išorė: dvi kojos, dvi rankos, galva. Galva, žinoma, jau užnuodyta arba tuščia, tačiau iš išorės vis dar primena žmogiškąją, tą tikrąją, smegenų prikrėstą.

Taigi, dvasinė tolerancija  –  baisus žvėris, negailestingai ryjantis smegenis, tad saugokitės jos!

Tiesa, tolerancija bijo vieno paprasto dalyko: tiesos.

Jei jums kas nors bandys įpūsti tolerancijos dvasią, tiesiog paprašykite viską paaiškinti ir, aiškinama jums turėtų būti iki tiek, kol jūs pradėsite ne toleruoti, o suprasti. Arba pamatysite, kad tai didelė nesąmonė, tiesa, su tolerancijomis taip dažniausiai ir atsitinka :)

Kartais tolerancijos propaguotojai deda per daug pastangų, užtektų savo oponentui galvą plaktuku padaužyti, galutinis rezultatas bus toks pats: neveikiantis mąstymas, pažeistos smegenys ir idioto šypsenėlė veide.

Visiems linkiu kuo mažiau tolerancijos ir kuo daugiau supratimo!

Saulius Veržikauskas

 

Posted in Be cenzūros and tagged , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.