Bedievio sapnas apie Dievą

Šiąnakt sapnavau dar įdomiau. Turėjau susitikimą su Dievu. Taip, jis iš tikrųjų toks malonus seniokas, žilais plaukais, sidabrine, ilga barzdele.  –  Sveiki,  –  pasisveikinau visas išsišiepęs.  –  Labukas,  –  ramiai, žydromis akimis pažvelgė į mane Dievas.  –  Aš… aš nežinau, kaip čia papuoliau, bet noriu iš karto pasakyti, kad Žemėje į jus netikėjau.     – […]

toliau...

Keistas katinas

– Jei jau į sodą važiuojam, reikia ir katinams kažką nuvežti, – pasakė sesuo. – O ką, ten yra katinų? – paklausiau. – Yra. Ir ne vienas. Ateina iš kitų sodų. Visada, kai nuvažiuoju, paimu kokio nors maistelio. – Tai gerai, pakeliui kur nors sustosim, paimsim. Pakeliui papuola “Aibė”. Greitai išsirenkame dėžutę pačio pigiausio katiniško […]

toliau...

Balti arkliai

Pamenu, maždaug apie 1989 metus važiavau autobusu iš Kauno į Jurbarką. Tais laikais autobusai būdavo sausakimši, tuo labiau, kad gerai pamenu, jog buvo penktadienis: visi studentai iš miestų grįžtą į savo kaimelius bei miestelius. Susigrūdę stovime autobuse, visi linksmi  –  juk namuose esame laukiami, šnekamės, kvailiojam. Staiga pro langą pamatau du kupranugarius. Pirma reakcija: aš […]

toliau...

Turguje

 –  Trys kempinėlės už penkiasdešimt!   –  priėjus turgų pasitinka pirmieji prekiautojai.  –  Levandos, levandos, levados,  –  moteriškė kiša kažkokius mėlynos spalvos maišelius.  –  Po šimtą!  –  Peiliai, galandu peilius,  –  jau kiek tyliau reklamuojasi pagyvenęs vyras. Šalia jo  –  rankinis aparatas su akmeniu galandymui.. Prasispraudžiam pro pirmąjį gynybinį ruožą, įeinam į didelę aikštę, dengtą peršviečiamu […]

toliau...

Mirtis, žadinanti gyvenimui

Vieną mano graikiškų atostogų dieną paplūdimyje buvo gana banguota. Vanduo šiltas, skaidrus, švarus, šokinėti per bangas  –  vienas malonumas. Visą dieną prasiturškęs, nuspręndžiau, kad ryt elgsiuos taip pat. Nes labai patiko. Naktį pakilo smarkus vėjas, todėl sekančią dieną bangos buvo trigubai didesnės. Draugai ir mano moteris patarinėjo į vandenį nelįsti, tą patį sakė ir paplūdimio […]

toliau...

Dvi savaites trūkęs egzorcizmo seansas katėms

„…Viltis miršta paskutinė…“ – mąsčiau eidamas į barą, Norėjosi nusigerti, užsimiršti ir, pagaliau, grįžus namo pakliūti į švarų, šviežumu kvepiantį savo kambarį, kuris, realybėje, dvokė labiau už mano jau dvi savaites nešiojamas kojines… Dalykas tame, kad gyvenu su savo ligota motina. Ji – tiesiog Dievo avelė, nei musės, nei kokio kito vabalėlio nenuskriaus. O ką […]

toliau...

Žalių valstiečių istorijos

Tai buvo prieš gerą pusmetį. – Kolegos, – kreipėsi Ramūnas į savo partiečius, – pažiūrėkite, kokios darnios mūsų gretos! “Tu pats darnus” – pagalvojo Greta. – “Be to aš tokia, vienintelė, ir ne “mūsų”, o tavo!” *** – O davai, “Granatas” į Naisius perkeliam! – erzino partiečiai Ramūną. – Tik per mano lavoną, – atsikirto […]

toliau...

Senbernis Petras ir tarakonai

Iki tol Petras gyveno labai gerai. Dviejų kambarių butas, minimalus apstatymas, televizorius. Žmonos ir vaikų nebuvo, bet Petrą tai tenkino. Kiti jį vadinu senberniu, tačiau Petras dėl to nesijaudino. Vieną dieną Petras virtuvėje susidūrė su rudu blizgančiu tarakonu (Blatta orientalis). Tarakonas, metęs žvilgsnį į netikėtą naktinį svečią (naktimis Petras mėgdavo lankyti šaldytuvą), mandagiai pasišalino, tačiau […]

toliau...

Dvasingas draugas

Pamenu, geriausias mano draugas vieną rūškaną rudens vakarą, bare besėdint ir jau antrą butelį šnapso begurkšnojant pasakė: – Sauliau, netiki? – Kuo? – nesupratau. – Kad aš esu labai dvasingas? – Tu – dvasingas? – purkštelėjau. – Tu, bl… Turiu pasakyti, kad mano geriausias draugas – buvęs spec. karys, dar anų laikų, Jurbarke galėdavo nukirsti […]

toliau...

Stalino gimtadienis

 –  Eisim į Stalino gimtadienį, pagalvok, ką apsirengsi,  –  perspėjo mane vaikystės draugas.   –  Beje, Josifas Visarionovičius mėgsta tvarkingą, klasikinę aprangą. Jei turi karišką mundurą, bus pats tas, o ir ordinus su medaliais būtinai pasikabink. Tik nepersistenk  –  vis tik turi už generalisimą kukliau atrodyti.  –  Klausau,  –  atsakiau kariškai lakoniškai. Tai, kad sapnuoju, tada […]

toliau...

Midijos

Ji vėlavo visą pusvalandį. Išraudę skruostai išdavė, kad ji šiek tiek jaudinasi. – Tai – Anitai, – ištiesė rožių puokstę vyrui, stovinčiam prie durų ir pasitinkančiam svečius. Rolfas, pasipuošęs šviesiais languotais marškiniais, buvo puikiai nusiteikęs ir plačiai šypsojosi. Akiniai nuo saulės, nerūpestingai pakrypę ant jo stilingai kirptų plaukų, suteikė vyrui jaunatviškumo. Anita, Rolfo žmona, buvo […]

toliau...

Kartą, kai tu nusijuokei…

– Žinai, kada aš nusprendžiau būti kartu su tavimi? – netikėtai Moters paklausė šalia jos gulintis Vyras. Moteris patogiai įsitaisė lovoje, jaukiai susisupo į užklotą: – Kada? – paklausė kiek abejingai. – Nors pala, žinau: kai pamatei mane ant podiumo. – Ne, – švelniai atsakė Vyras, – kai tave pamačiau ant podiumo, aš tik užsimaniau […]

toliau...