Vėl susiginčijom su pažįstamu. Ginčo tema  –  teisinga mityba.

“Yra visokių teorijų”  –  aiškina man draugas.

“Nusikakot ant jų”  –  nepritariu jam aš.

“Kiekvienas renkasi, kaip jam tinka”  –  nenusileidžia anas,  –  “pagal savo suvokimo lygį. Be to, įsiklauso į organizmą”.

“Shit”  –  keikiuosi aš,  –  “kur matei, kad arklys ar vilkas vadovautųsi kokia nors teorija?”

“Be to, geriausiai į savo organizmą “įsiklauso” koks nors alkoholikas ir narkomanas”  –  argumentams bandau pasitelkti logiką.

“Vis tiek manau, kad augalinis maistas  –  geriausias”  –  nenusileidžia mano pažįstamas užsispyrėlis.

Ech, ir vėl pasiryžtu paaukoti valandėlę ir dar kartą pabandau paaiškinti, kas ir kaip. Tik jau ne humoro forma ir be keiksmažodžių.

Taigi, mes esame visavalgiai. Visavalgiai esame todėl, kad mūsų protėviai gyveno įvairiose klimatinėse zonose, įvairiomis sąlygomis, todėl prisitaikė valgyti tai, ką galėdavo susiveikti.

Dabartinis žmogus tikrai prisikūrė begalę teorijų, tačiau tai atsitiko todėl, kad viso pasaulio verslininkai užsimanė uždirbti, o žmogaus natūra  –  ieškoti kažko tai stebuklingo, nepakeičiamo, ką verslininkai ir siūlo.

Anksčiau, kai maisto buvo realiai mažiau, kai jo gauti buvo daug sunkiau, toks klausimas  –  koks maistas geriausias  –  nekildavo. Valgydavo tai, ką turėdavo ir tuomi visos filosofijos būdavo baigtos.

Svarbiausia tai, kad tūkstančius ir tūkstančius metų žmogus stengėsi gauti didžiausią efektą organizmui teikiančio maisto  –  mėsos, kurioje būdavo visko, ko reikalaudavo organizmas. Pilnaverčiai baltymai, riebalai, mineralai, vitaminai… Žodžiu, viskas, ko reikia. Beje, tai tvirtai įrodyta mokslo, kuris jums pateiks milijoną ir vieną įrodymą, kad žmogus dešimtis tūkstančių metų medžiojo, medžiojo, medžiojo…

Parduotuvių nebūdavo, todėl mėsą reikdavo nudobti, pasigauti, atimti, o gal ir pavogti. Ne kiekvienas tai sugebėdavo, todėl daugelis žmonių būdavo priversti rinktis alternatyvią mitybą: rinkdavo tai, ką rasdavo aplink save. Žmogus išragavo viską: ir žoleles, ir grybus, uogas, laukinius vaisius, riešutus, sėklas, šaknis, vabzdžius ir jų lervas, varles, žuvis, šliužus, kiaušinius, mažesnius žinduolius (graužikus) ir dar velniažin ką. Kartoju  –  visa tai tik alternatyvi mityba, kai nėra esminio produkto: laukinio gyvūno mėsos. Na, kam visą dieną rankioti žoleles, laipioti po medžius ieškant kiaušinių ar baloj gaudyti liesas varles, jei gali sukirsti šmotą šviežios mėsytės?

Oi, bet kažkiek nutolau nuo temo. Taigi, kokia yra ta tikroji mityba?

Kad tai sužinoti, pirmiausia turėtume išsivalyti smegenis. Anksčiau toks dalykas buvo nereikalingas  –  sunkus gyvenimas pats geriausias smegenų sanitaras ir, jau kartojuosi, tokie paiki klausimai žmonijos nekankino.

Taigi, pirmiausia bandome atsiriboti nuo mus atakuojančios dezinformacijos. Nežiūrime reklamų, nebeskaitome apie lęšių ar riešutų  sveikumą, užsimerkiame, kai mums bando parodyti gražius gintaro spalvos aliejus, nusukę galvas praeiname pro papildų siūlytojus, spjauname į egzotinių sėklų pardavėjus, ignoruojami visokias stevijas ir himalajiškas druskas (druska – mineralas ypač reikalingas, tik dažniausia „himalajiškumas“ atsiranda pakuojant Lenkijoje iškastą druską)

Įsivaizduokime, kad parduotuvių nebėra, kad negalime niekur išvažiuoti ir turime pragyventi būtent čia, kur dabar ir esame.

Mūsų žingsniai? Jeigu tai šiltas metų laikas, eisime į mišką, rinksime uogas, ar prie upelio žvejosime. Jei pasiseks, gal pasigausime kokią žiurkę ir ją išsikepę patenkinsime esminius organizmo poreikius. Pradėsime gaudyti žioplus balandžius (jie, tarp kitko, labai skanūs), o ir į kitus gyvūnėlius pradėsime žvelgti visai kitomis akimis  –  pajusime, kad mus supa maistas. Žiauru, bet taip ir yra.

Ar mes pultume auginti įvairius egzotinius augalus, kad ir jų sėklų turėdami? Gal. Nežinau, tačiau, kol lauktume pirmojo derliaus, tikrai žvejotume, medžiotume ir rinktume uogas bei varles.

Ir taip mes išgyventume. Ir, patikėkit, taip šimtus tūkstančių metų gyveno mūsų protėviai ir, atitinkamai, prie tokios ar panašios mitybos esame prisitaikę ir mes. Tikroji mityba yra tada, kai klausimai dėl jos tikrumo nekyla. Paprasčiausia, tu maitiniesi tuo, ką dovanoja tavo aplinka ir gerai jautiesi. Viskas. Tai ir yra tikroji, natūralioji žmogaus mityba.

O mūsų dabartinė  –  jau su improvizacijomis. Išmintingas žmogus suvokia, kad visi įvežtiniai ir gausiai reklamuojami produktai mums nėra reikalingi, jie netgi kenksmingi, o maitintis geriausia kuo paprastesne natūrine produkcija.

Čia jau išsikvėpiau ir daugiau nebeturiu ką pasakyti. Kas mąsto  –  supras, kas nesupras  –  ilgainiui pajus.

Turinčius parduoti ar norinčius įsigyti tikro maisto, kviečiu jungtis prie FB grupės „Tikras riebus maistas“ 

Saulius Veržikauskas

Patiekalai ketogeninei mitybai
Skaitiniai
Paplepėjimai

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/02/sveik20.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/02/sveik20-150x150.jpgSaulius VeržikauskasPaplepėjimaimityba,Programa "Gera sveikata"Vėl susiginčijom su pažįstamu. Ginčo tema  –  teisinga mityba. “Yra visokių teorijų”  –  aiškina man draugas. “Nusikakot ant jų”  –  nepritariu jam aš. “Kiekvienas renkasi, kaip jam tinka”  –  nenusileidžia anas,  –  “pagal savo suvokimo lygį. Be to, įsiklauso į organizmą”. “Shit”  –  keikiuosi aš,  –  “kur matei, kad arklys ar vilkas vadovautųsi...