Sveikas agresyvumas

Šiandien norėčiau pakalbėti apie sveiką agresyvumą. Dalykas paprastas  – jei organizme gaminasi testosteronas, žmogus tampa sveikai agresyviu. Kitaip ir būti negali. Kaip žinoma, šis hormonas dar vadinamas “vyriškumo hormonu”, tad, į agresyvumą labiau linkę vyrai.

Tai blogai?

Pafantazuokime.

… Genties vyrai jau daug dienų, tiek, kiek ant abejų rankų pirštų, bando sumedžioti kažką valgomo, moterys, seniai ir vaikai žiemos stovykloje laukia grįžtančių medžiotojų, maisto pasirinkti nelabai ir gali  – aplink sniegas, šalta. Br…

Medžiotojai taip pat išsekę: žvėrys atsargūs, arti neprisileidžia, o vytis juos sniegu neįmanoma. Staiga vyrai pastebi kažkokį sujudimą: puotauja vilkai! Vyriausiasis medžiotojas gerai žino, kad vilkai tokie pat protingi ar net protingesni už žmones, o medžioklėje jiems lygių tiesiog nėra. Vilkų grobis  – senas ligotas briedis, tačiau mėsos kokybė išalkusiems medžiotojams – vilkams ir žmonėms, nerūpi. Skrandžiai taip urzgia, kad suvirškintų ne tik seną mėsą, bet ir kailį su kaulais.

Žmonės sumišę: prieš pat nosį guli maistas, galintis išgelbėti visą gentį, tačiau šalia briedžio urzgia pikti išalkę vilkai! Baugu. Mirties baimė stipresnė už alkį, tačiau genties vadas, apžėlęs raumeningas padaras, ne ką už vilką geresnis: medžiotojai gerai prisimena, kaip praeitą vasarą jisai mirtinai sumušė du beveik subrendusius, iš kitos genties atklydusius vyrus, bandžiusius suvilioti vado moterį. Akmeniu talžydamas atvykėliu galvas, visa savo povyza buvo panašus į įsiutusį lokį.

Visi sustingę laukia, neaišku ko: šviežienos vaizdas, o ir atsklidęs kvapas migdo savisaugos instinktą, tačiau nesuteikia pakankamai jėgų aktyvesniems veiksmams. Medžiotojų vadas pamažu virsta laukiniu žvėrimi. Iššiepia dantis, pradeda urgzti, smarkiai suspaudžia ietį. Medžiotojo kraujagyslės gauna didelę adrenalino dozę ir, kad širdis nesprogtų, vyras rėkdamas metasi į priekį. Jo povyzoje matosi begalinis ryžtas, kad jis neatsitrauks, pajunta net vilkai. Nieko nelaukę vado pavyzdžiu paseka likę medžiotojai ir vilkai, nesitikėję tokios drąsos iš silpnų dvikojų, palieka grobį. Atsitraukia nenoriai, tačiau nuo žmonių dvelkia stipresne agresija, nei nuo pasisotinusių vilkų. Žmonės nugali. Agresija laimi.

Ir dar ilgus tūkstantmečius žmonių pasaulį valdė tik patys agresyviausi, senatvėje, savo vietą perleisdami kitiems, tačiau ne mažiau agresyviems populiacijos atstovams.

Tačiau sveikas agresyvumas buvo lengvai sutramdomas. Eilinė, smulki moteris galėdavo sutramdyti net patį baisiausią žvėrį  – agresyvų vyrą. Moters kerai tarsi stebuklinga ranka vilką paversdavo švelniu ėriuku. Ir tokia buvo gamtos sugalvota tvarka: judėjimui į priekį, išlikimui, pergalėms buvo reikalingi itin agresyvūs vyrai, o giminės pratęsimui ir gyvenimo harmonizavimui  – švelnios moterys. Lytinių santykių metu būdavo “nuleidžiamas garas”, kuris taikos ir sotaus gyvenimo metu buvo nelabai ir reikalingas.

Ilgainiui, keičiantis santvarkoms, agresyvieji vadeivos suprato, kad kiti agresyvus patinai jiems  – trukdis, todėl buvo pradėta kurti “moralė”. Prie šio kūrimo ypač prisidėjo įvairios religijos. Eiliniai, ne valdžioje esantys agresyvūs vyrai buvo sutapatinti su nuodėme, buvo aukštinamas asketizmas bei susilaikymas, o aktyvesni agresoriai būdavo baudžiami net mirties bausme. Po truputėlį, po truputėlį visuomenė buvo verčiama baltais avinėliais. Sunkus tai darbas, gamta iš inercijos, nesiskaitydama su žmonių įstatymais bei morale, ir toliau “gamino” normalius agresyvius vyrus. Kartais jų prigamindavo tiek, kad vienintelis neišvengiamas sprendimas būdavo visą apimantis karas. Karai kildavo ir dėl moterų, tai yra, lytinių santykių, trūkumo ar prastos jų kokybės.  

Vyras, uždarytas į moralės narvą, savo sveiką agresyvumą paversdavo į psichikos sutrikimą: negalėdamas išsikrauti natūraliai, taip, kaip sutvarkė gamta, jis pradėjo mušti vaikus, moteris. Kitas įjunko į alkoholį ar narkotikus, o šie veiksniai smarkiai slopina natūralų agresyvumą, dažnai jį versdami į buką žvėriškumą.

“Nežudyk”, “nesvetimoteriauk”, “nevok”, “negeisk” ir dar šimtai įvairių “ne” vyrus supančiojo nematomais, tačiau smarkiai veržiančiais pančiais. Valdančiųjų siekiamybė  – neagresyvūs ir gerai valdomi zombiai. Iniciatyvus, sveikai agresyvus, su nurodymais “iš aukščiau” nesitaikstantis žmogus – senųjų laikų progreso variklis ir genties išlikimo garantas, dabar tapo smerkiamas ir net baudžiamas.

“Lygios teisės”, “diskriminacija tokiu ir tokiu pagrindu”  – į mūsų kasdienybę stipriai įaustos pasakaitės, be kurių eilinis zombis savo gyvenimo įsivaizduoti jau nebegali. Valdantieji džiūgauja. Valdantieji kviečia būti tolerantiškais. Valdantiesiems labai tinka, kad aplink vaikščiotų nupezę, bekiaušiai padarai. Jiems leido netgi susikurti vėliavą. Likusi visuomenės dalis agresyvumo bijo, kaip velnias šventinto vandens. Nes sukurta begalė įstatymų, žmogaus prigimtį baudžiančių.

Gi reikia seniems pirdžiams, seniai savo sveiką agresiją praradusiems,  kažkaip tai valdžioje išsilaikyti?…

Saulius veržikauskas

Posted in Be cenzūros and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.