Šmaikštumas

– Pas jus kurmių būna? – teiravosi į svečius užsukęs kaimynas, pilna burna kimšdamas trešnes ir stebėdamas, kaip laistau pievelę.

– Būna, – buvau lakoniškas. Trešnių nebuvo gaila, tingėjau leistis į ilgas kalbas.

– Ką darot? – buvo įkyrus.

– Visaip… Yra tokios karbito granulės. Įberi į urvą, užkasi, ten tos dujos po truputį sklinda, kurmiams nepatinka.

– Yra geresnis būdas. Žinai, ką reikia daryti?

– Nagi?

– Reikia tiesiog kurmį pagauti, – “šmaikštavo” kaimynas. Pasakė ir laukė mano reakcijos. Gal privalėjau smarkiai juoktis?
Prisiminiau vaikystės pasakas apie zuikius.

– O žinai, kaip reikia gaudyti zuikius? – paklausiau mįslingai, – jų nesužeidžiant?

– Zuikius? Nea, nežinau.

– Žinok, tereikia ant uodegos užberti druskos.

– Ir viskas?

– Viskas, – patvirtinau. – Zuikis tavo.

– Ką, jis sustoja – stebėjosi kaimynas. – Ar rimtai?

– Rimtai, rimtai, – jau šypsojausi ir aš. – jei netiki, pabandyk.

– Aaaa, nu gerai, viso, – privalgęs trešnių kaimynas atsisveikino. Jo veide matėsi mįslingas nesusivokimas.

Pašmaikštavom.

Saulius Veržikauskas

Posted in Humoras, Novelės and tagged , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.