Rusų karinis instruktorius papasakojo apie požiūrį į branduolinį ginklą Artimuosiuose Rytuose

Kai Asadui pradėjo smarkiai nesisekti ir jam tapo aišku, kad ilgai neišsilaikys, mūsų delegacija atvyko į Damaską susipažinti su situacija.

Sėdime prie neapvalaus stalo, bendraujame su vietiniais aukščiausiojo rango karininkais.

 –  Kuo galime padėti, mieli sąjungininkai?  –  klausiame.

Ūsuotieji dėdulės tarpusavyje pasišnibždėjo ir sako:

 –  Išskirkite mums vieną atominę bombą.

Truputį sutrikome, žiūrime į vertėją, lyg ir blaivas.

Klausiame dar kartą.

 –  Taip. Atominę bombą. Vieną.

 –  O kam jums atominė bomba?  –  delikačiai domimės.

 –  O mes ją ant teroristų numesim ir iš karto laimėsim.

 –  Bet gi tai jūsų žemė,  mielieji, nieko keisto nejaučiat?

 –  Na ir kas. Juk laimėsim.

Štai todėl mes, amerikiečiai ir net mūsų partneriai turkai atidžiai stebi, kad regione neatsirastų branduolinis ginklas.

Nes vietiniai bombą panaudotų iš karto, nepriklausomai, kuri konflikto pusė ją įsigytų.

Net ir žydai, kurie tokią bombą turi, ir net ne vieną, Jom Kipuro karo metu 1973 metais norėjo ją mestelti, amerikiečiai įkalbėjo to nedaryti jau pačiu paskutiniu momentu.

Štai toks tų šalių mentalitetas. Branduolinis.

Saulius Veržikauskas

Paruošta pagal Telegram kanalo informaciją. Prisijungti čia: https://t.me/becenzuros

Posted in Be kategorijos and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.