Pranašingi sapnai

– Alio, čia radinių biuras? – nuskambėjo vaikiškas balselis.
– Taip, mažyli. Tu ką nors pametei?
– Aš pamečiau mamą… Gal ji pas jus?
– O kokia tavo mama?
– Ji graži ir labai gera. Ir ji labai myli kates.
– Taip, kaip tik vakar mes vieną mamą radome. Gal ji yra tavo? Iš kur tu skambini?
– Iš vaikų namų.

Ji įėjo į kambarį, pati gražiausia ir geriausia, o jos rankose buvo tikra gyva katytė.

– Mama! – sušuko berniukas ir metėsi link jos. Berniukas ją apkabino taip stipriai, kad net pabalo pirštų galiukai. – Mamyte mano!

… Pauliukas prabudo nuo savo paties šauksmo. Tokie sapnai jį lankė praktiškai kiekvieną naktį. Berniukas pakišo ranką po pagalve ir iš ten ištraukė gražios merginos nuotrauką, kurią lygiai prieš metus rado pasivaikščiojimo metu. Dabar jis šią nuotraką saugojo ir tikėjo, kad tai – jo mama. Pauliukas tamsoje ilgai žiūrėjo į gražų merginos veidą ir nepastebimai užmigo…

Ryte vaikų globos namų direktorė, ponia Angelė, kaip visada, lankėsi pas vaikučius, linkėjo geros dienos ir glostė jų galveles. Šalia Pauliuko lovytės, ant žemės, mėtėsi naktį iš berniuko rankų iškritusi nuotrauka. Ponia Angelė pakėlė nuotrauką ir paklausė:

– Pauliuk, iš kur gavai šią nuotrauką?
– Radau kieme.
– O kas čia tokia?
– Mano mama, – berniukas nusišypsojo, – ji labai graži, gera ir myli kates.

berniukas

Direktorė merginą atpažino iš karto. Pirmą kartą vaikų globos namuose ji lankėsi pernai, kartu su savanorystės grupe. Tikriausia tada nuotrauką ir pametė. Nuo to laiko mergina, norėdama gauti leidimą įsivaikintį, nuolat mynė įvairių įstaigų slenksčius. Tačiau vietinių biurokratų manymu ji turėjo vieną didelį trūkumą: ji buvo netekėjusi.

– Na ką gi, – pratarė direktorė, – jei ji tavo mama, tai reikalą keičia iš esmės.

Direktorė įėjo į savo kabinetą, atsisėdo už stalo ir pradėjo laukti. Po pusvalandžio pasigirdo nedrąsus beldimasis į duris:

– Galima? – Duryse pasirodė mergina iš nuotraukos.
– Taip, Rasele, užeikite.

Įėjusi mergina ant direktorės stalo padėjo didelę krūvą dokumentų.

– Štai, – pasakė mergina, – surinkau viską, ko prašėte.
– Na gerai, Rasele. Aš tau turiu užduoti kelis klausimus, čia taip priimta, supranti… Ar suvoki, kokią atsakomybę ant savo pečių užsikrauni? Juk vaikelis – tai ne pažaisti dvejoms valandoms, tai – visam gyvenimui!
– Aš viską suprantu, – įkvėpė Rasa, – paprasčiausia, kai žinau, kad esu kam nors reikalinga, negaliu ramiai gyventi.
– Gerai, – sutiko direktorė, – kada norėsi susipažinti su vaikučiais?
– Aš nenoriu susipažinti, aš paimsiu vaikelį, kurį jūs pasiūlysite, – žiūrėdama direktorei tiesiai į akis ryžtingai ištarė mergina.

Ponia Angelė nustebusi pakėlė antakius.

– Suprantate, – greitakalbe pradėjo aiškinti Rasa, – juk tikri tėvai sau vaikelio nesirenka… jie nežino, koks jis gims … gražus ar negražus, sveikas ar ligotas… Jie myli jį tokį, koks jis yra. Aš taip pat noriu būti tikra mama.
– Pirmąkart sutinku tokį žmogų, – nusišypsojo ponia Angelė, – o bendrai paėmus, aš jau žinau, kieno mama jūs tapsite. Jo vardas – Paulius. Jam 5 metai, mama jo atsisakė dar gimdymo namuose. Jei jūs pasiruošusi, aš jį tuojau pat ir atvesiu.
– Taip, aš pasiruošusi, – tvirtu balsu ištarė Rasa, – parodykite man mano sūnų.

Direktorė išėjo ir už penkių minučių grįžo, o už rankos vedėsi mažą berniuką.

– Pauliuk, – pradėjo direktorė, – susipažink, tai tavo…
– Mama! – suriko Paulius. Jis puolė prie merginos ir įsikibo taip, kad net pirštukai pabalo. – Mamyte mano!

Mergina glostė liesą berniuką nugarėlę ir šnibždėjo:
– Sūnau, sūneli… aš čia, su tavimi…

Ji pakėlė akis į direktorę ir paklausė:

– Kada galiu pasiimti sūnų?
– Na, paprastai tėvai ir vaikai vienas prie kito pratinasi palaipsniui, iš pradžių bendrauja čia, po to tėvai juos pasiima savaitgaliams, o paskui, jei viskas tvarkoje – ir visam laikui.
– Aš Paulių pasiimsiu iš karto, – tvirtai ir ryžtingai pratarė Rasa.
– Gerai, – direktorė numojo ranka, – rytoj vis tiek išeiginė, paiimkite, o pirmadienį atvyksite ir mes sutvarkysime visus dokumentus kaip priklauso.

Paulius buvo tiesiog devintame danguje. Jis laikė mama už rankos ir bijojo ją paleisti net sekundei. Aplinkui vaikščiojo auklėtojai, slaugės… vieni rinko jo daiktus, kiti paprasčiausia stovėjo ir žiūrėjo, nosinaitėmis valėsi ištryškusias ašaras…

– Pauliuk, viso geriausio. Aplankyk mus kartais, – ponia Angelė atsisveikino su berniuku.
– Viso geriausio, aplankysiu, – pažadėjo Pauliukas.

Kai jie su visais atsisveikino ir išėjo į gatvę, jis, pagaliau išdrįso savo mamai užduoti pagrindinį klausimą:
– Mama… O tu kates myli?
– Dievinu jas! Pas mane namuose – dvi! – švelniai spausdama šiltą mažą delniuką nusijuokė Rasa.

Paulius laimingas nusišypsojo ir nutipseno į savo namus.

Paruošė Saulius Veržikauskas 

Posted in Novelės and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.