Mūsų organizmo sveikata didele dalimi priklauso nuo to, kaip mes elgiamės aplinkoje. Santykiai su aplinka harmoningi – savijauta ir sveikata gera, elgiamės kaip papuola – tampame irzlūs ir ligoti. Kitais žodžiais sakant, nesubalansuotas gyvenimo skonių rinkinys – vienas iš mūsų problemų kaltininkų. Skonių tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Subalansuotas maisto skonis – vienas iš geros sveikatos garantų. Ką reiškia subalansuotas? O gi tai, kad valgant, jūsų liežuvis turi pajusti visus jums skirto šioje žemėje maisto skonius – saldų ir kartų, rūgštų ir sūrų, sutraukiantį, deginantį…

Paanalizuokime koks skonis dominuoja mūsų maiste. Pažvelgę į kokio nors maisto produkto etiketę, pirmiausia dažniausiai pamatysime keletą visam mūsų maistui būdingų komponentų, kuriuos rasime beveik visuose produktuose – tai cukrų ir druską. O kaip su kitais skoniais? Karčiu, aitriu…? Na dar galime rasti kai kuriuose produktuose rūgštaus priedo, o šiaip mūsų maistas savo skoniu kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo to, ką motina Gamta mums kūrė ir prie ko mus ilgus amžius jaukino. Metai iš metų cukraus suvartojimas auga, o be to visomis išgalėmis dar ir kalama į galvas, kad sveikata – vaisiuose ir daržovėse. Daržovėse – gal būt, o štai su vaisiukais ir uogytėmis (turiu omenyje soduose, o ne miške augintas) reikalai ne visai kokie – jie ir jos daug saldesni, nei jų pirmtakai iš miško ar pamiškės.

Amžinai nesenstantys obuoliai „Jonagold“ veislės, tarkim. Atsikandi – širdis apsąla nuo švelnios saldybės su vos vos juntamu rūgštelės prieskoniu. Kai būsite miške ir atsitiktinai aptiksite laukinę obelaitę ar kriaušę, paragaukite jos sunokintų vaisių. „Jonagold“ pasirodys kaip vulgariai prisidažiusi ir silikonu „pasitobulinusi“ kekšė šalia skaisčios geltonkasės kaimo mergelės su visais savo privalumais ir trūkumais. Dar ne taip seniai mūsų seneliai obelį skiepijo į alksnį – tokios obels vaisių skonis yra toli gražu ne toks „tobulas“, kaip šiuolaikinių obelų derliaus iš Olandijos medelyno. Pasaulio selekcininkai ir genetikai paplušėjo ir paliko šiuolaikinių veislių vaisiuose ir uogose tik tai, kas itin malonu gomuriui – šiek tiek rūgštaus ir daug daug saldaus. Daug daug saldaus. O, kad labiau pirktumėte tuos jų saldumynus, dar paleido ir „antį“, kad jų vaisiai, ir apskritai, vaisiai ir uogos bet kam ir bet kada labai sveika. Taigi kas suteikia vaisiams ir uogoms tą saldų skonį?

Cukrūs – gliukozė, fruktozė, sacharozė, laktozė (piene ir jo produktuose). O tiesa apie juos, atvirkščiai – didžiajai daugumai, skaitančiųjų šias eilutes, pasirodys labai …karti. Juk daugelis mano, kad jei vaisiai duoti mums pačios motinos Gamtos, tai ir cukrus, esantis juose, taip pat natūralus, kas jau savaime daugumai atrodo negali būti kenksmingu. Šiuo manymu ir remiasi visas agrobiznis. Kuo skiriasi gliukozė nuo sacharozės?

Gliukozė – monosacharidas su 6 anglies, kuri įeina į daugelio žmogaus vartojamų angliavandenių sudėtį, atomais. Sacharozė – disacharidas, apjungiantis gliukozę su fruktoze. Taigi būtent fruktozė (vaisinis cukrus) daro didžiausią žalą, nes per daug stimuliuoja insulininį atsaką organizme, kuris paleidžia grandininę reakciją, iššaukiančią daugelį degeneratyvinių susirgimų. Vaisių vartojimas visai eilei žmonių ne tik, kad nėra naudingas, jis gali kai kam (ypač tiems, kurių yra per daug užstimuliuota parasimpatinė nervų sistema arba kuriems dominuoja glikogeninis energijos gamybos būdas) tapti ir fatališku faktoriumi.

Suprantu, kad sunku patikėti, tuo kas čia rašoma – galima būtų prirašyti daug puslapių su moksliniais įrodymais apie tai, kaip fruktozės perteklius žaloja organizmą, ir, kad informacija apie vaisių naudą, sklindanti iš bet kurių informacijos priemonių, yra melas nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Tiesa yra tai, kad fruktozė tik šiek tiek nusileidžia savo kenksmingumu kitiems cukrums, bet tik tuo atveju, jeigu ji vartojama kaip vienintelis kalorijų šaltinis ir tik badaujant. Jeigu fruktozė vartojama, pavyzdžiui, kaip desertas po pietų, tai yra kartu su kitais angliavandeniais ir baltymais, tai pasekmės organizmui kur kas sunkesnės, nei tuo atveju, jei vartosite tik gryną rafinuotą cukrų. Žala, kurią sukelia augalinių riebalų vartojimas, vienaip ar kitaip siejasi su laisvųjų radikalų oksidacija. Žala, kurią sukelia fruktozės vartojimas, taip siejasi su laisvaisiais radikalais. Patologinis senėjimo procesas lemiamas fruktozės vadinamas glikacija. Kai žmonės taria žodį „cukrus“, ką jie turi omenyje? Jie turi omenyje sacharozę – disacharidą, kitaip sakant, du žemos molekulinės masės cukrus, sukabintus vienas su kitu. Kas tai per cukrūs? Tai gliukozė ir fruktozė. Labiausiai maiste paplitę cukrūs – tai gliukozė, fruktozė, sacharozė, laktozė (pieno cukrus – gliukozės ir galaktozės mišinys). Jūs sunkiai patikėsite tuo, ką dabar perskaitysite, bet teks.

Praktiškai nė vienas vaisius Žemėje jau nėra natūralus. Visuose tuose persikuose, abrikosuose, apelsinuose, vynuogėse ir kituose „vaisiuose“, kuriuos matote parduotuvių lentynose ar turguose, nėra nieko, kas primintų natūralią gamtinę fruktozę. Absoliučiai visi vaisiai – tai žmogaus sukurtas laukinių vaisių dirbtinės hibridizacijos produktas. Ar teko ragauti miške laukinio obuolio skonį? Tai paskutinis priminimas apie tai, koks turi būti tikro obuolio skonis. Tai, ką jūs auginate savo soduose – tai maksimaliai prifarširuotas cukrumi skanėstas – keleto paskutinių šimtmečių hibridizacijos produktas. Žmogaus organizmas nebuvo sutvertas „maistui“, kuriame tokie cukraus kiekiai.Apskritai, žmogui, norinčiam būti sveiku, visiškai nebūtina vartoti cukrų ir produktus, kuriuose jo gausu. Juk egzistuoja pasaulyje tautos, kurių mityboje šios medžiagos beveik nėra. Teisingam žmogaus organizmo funkcionavimui vaisiai ir cukrus nereikalingi.

Cukrus žalingas bet kurioje formoje. Jei jau vartoti cukrų, tai geriau vartoti gliukozės ar laktozės pavidale, tai yra bulves, ryžius ir retkarčiais pieną. Angliavandeniai yra skirtingi. Geriausi iš jų kopūstuose (ypač brokoliuose) ir ankštiniuose (pupelėse, žirniuose, lęšiuose). Štai šie angliavandeniai ir yra kalniečių-ilgaamžių mitybos pagrindas.

Morkose ir burokėliuose esantis karotinas neutralizuoja juose esančio cukraus poveikį. Kai kam galvose ėmė plevėsuoti klausimas „o kaip medus?“. Tiesa paprasta: cukrus ar meduje, ar slyvoje yra cukrus ir nuo medaus naudos tiek, kiek ir nuo saldainio. Glikacija, perdirbant organizmui fruktozę, dešimt kartų viršija glikaciją nuo gliukozės. Todėl, kai iš ko nors girdite apie medaus ar vaisių „natūralumą“ ir „naudą“ – galite drąsiai nekreipti dėmesio į paistalus. Jei jau vartojate su maistu angliavandenius, tai juose turi būti bent jau gliukozė, o ne fruktozė. Idealus tokių teisingų krakmolingų angliavandenių pavyzdys – bulvės ir ryžiai.

Fruktozės vartojimas yra antroje lyderio vietoje tarp žmogaus mirtingumo priežasčių – antra po polinesočiųjų riebalų rūgščių (aliejaus ir su juo gamintų produktų) vartojimo. Jei jau renkatės vaisius maistui, tai rinkitės tokius, kuriuose yra daugiau gliukozės, o ne fruktozės. Fruktozė, tam, kad paversti ją energija, turi būti pirma paversta į trigliceridus (riebalus), o tik po tie trigliceridai galės būti panaudoti kaip energetinis substratas. Gliukozė turi galimybę keliauti tiesiai į Krebso ciklą ir būti paversta tiesiai energija – ATP. Po šios informacijos perskaitymo kai kam galvose susigeneruos mintis: bet juk vaisiai yra natūralus produktas ir juose esanti fruktozė yra mums naudinga. Taip, naudinga, bet tik tuomet, kai vaisiai subręsta ir valgomi tik tuo metu. Kada tai įvyksta? Rudenį. Po rudens kas seka? Žiema. Taigi fruktozės paskirtis gamtoje yra mums padėti sukaupti energetinį substratą – riebalus organizme tam periodui, kai sumažės maisto, tai yra žiemai. Šiltuose kraštuose – sausros periodui. Mes gi juos šlamščiame 365 dienas per metus, nes juos lengvai galime įsigyti. Vaisiai yra natūralūs, bet jie skirti tik tiems, kurie ir gyvena natūraliai – žiemai nekonservuoja kompotų ar uogienių, nekrauna obuolių ar kriaušių į šaldytuvus ar šaldiklius.

Netikite tuo, kas čia rašoma? Tada jums belieka praktiškai įsitikinti fruktozės pertekliaus nauda – išmeskite iš savo raciono viską, kas turi daug fruktozės, taip pasimaitinkite ilgesnį laiką, o tada ir padiskutuosim apie jūsų savijautą ir sveikatą. Kadangi daugeliui skaitančiųjų kyla noras nesutikti su dėstomomis mintimis apie saldumynus, tai dar šiek tiek informacijos apie gliukozės įtaką organizmo medžiagų apykaitai. Pavartojus ar suleidus gliukozės į veną, žaizdos pH pakinta į rūgštinę pusę (geram žaizdos gijimui reikalinga šarminė – anabolinė aplinka) Netikite? Dideliems skeptikams: kai turėsite žaizdą pasibarstykite ją cukrumi ir stebėkite kaip žaizda gis. Toks pat efektas ir vėžiniams dariniams – esant vėžiui anabolinėje fazėje, gliukozė skausmus mažina, o katabolinėje atvirkščiai – didina. Sunkių onkologinių ligonių artimieji, atkreipkite į tai dėmesį! Besikankinančios ilgomis mėnesinėmis moterys – irgi!

Dar vienas labai svarbus momentas apie cukraus ir kitų greitųjų angliavandenių vartojimą. Yra tokia Mailardo reakcija, kuri vyksta tarp sacharidų ir aminorūgščių. Jos metu susidaro įvairūs sunkiai prognozuojami junginiai, dažniausiai organizmui nuodingi, pavyzdžiui, aldehidai, polimerai, melanoidinai… Kuo ypatinga fruktozė šioje reakcijoje? Tuo, kad ji 100-200 kartų stipriau reaguoja su aminorūgštimis (štai dėl ko ypač nepatartina valgyti baltyminio maisto su saldžiais vaisiais – varškytė su medučiu, uogiene, jogurtas su … patys žinote) negu gliukozė. Ypač ši reakcija organizme sustiprėja, kai kraujyje užkyla cukraus lygis (suvalgyta daug saldžių vaisių vienu kartu, arba saldaus vaisinio torto geras šmotas…). Kai cukraus lygis normalus, ši reakcija vyksta lėtai ir organizmas spėja išvedinėti susidariusius nuodingus junginius, kai cukraus lygis pakyla – priešingai. Labai paplitusi šios reakcijos medžiaga yra karboksimetilizinas, kurio su amžiumi organizme daugėja. Jo kiekis organizmo baltymuose naudojamas kaip oksidacinio streso biožymuo.

Šiek tiek apie cukraus vartojimą mūsų visuomenėje. Mažiau kaip per šimtą metų cukraus suvartojimas išsivysčiusiose šalyse išaugo daugiau kaip 20 kartų – vidutiniškai nuo 2 kg iki 40 kg vienam gyventojui per metus. O tokioje šalyje kaip JAV šis skaičius išaugo nuo 2,5 kg iki 52 kg. Toks vartojimo augimas nelydėjo nė vieno mūsų produkto. Mes net neįtariame, kad saldikliai iš angliavandenių – tai tie patys cukrūs, nors ir turi kiekvienas savo pavadinimą, ir dažnai mes valgome produktus, kurie susideda per pusę iš cukraus. Mūsų vaikai nuo lopšio „užkimba ant cukrinio kabliuko“: pieno mišiniai ir daugelis vaikų maitinimo produktų pasaldinti cukrumi. Jis dedamas dar ir dėl savo konservuojančių savybių, sugebėjimo sulaikyti ir sugerti drėgmę. Jis dažnai yra tokiuose produktuose, kuriuose net neįtariame jį esant – buljono kubeliai, konservuotos daržovės, žemės riešutų aliejus ir t.t. Ketčupe 8% procentais daugiau cukraus, negu leduose, o grietinėlės pakaitalas kavai turi savyje 65% cukraus – daugiau nei šokolade. Net vaistuose yra cukraus.

Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis, nuolat vartojant 50-60 g cukraus per dieną mirtingumas nuo širdies-kraujagyslių ligų sudaro 23 atvejus 100 000 gyventojų, o vartojant 129-135 g sudaro 235 atvejus.

www.homosanitus.lt 

Patiekalai ketogeninei mitybai
Skaitiniai
Paplepėjimai

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2015/02/cukrus.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2015/02/cukrus-150x150.jpgHarmonioSkaitiniaicukrus,fruktozė,mirtingumas nuo cukraus suvartojimo,saldumynai,savigydos mokyklėlėMūsų organizmo sveikata didele dalimi priklauso nuo to, kaip mes elgiamės aplinkoje. Santykiai su aplinka harmoningi – savijauta ir sveikata gera, elgiamės kaip papuola – tampame irzlūs ir ligoti. Kitais žodžiais sakant, nesubalansuotas gyvenimo skonių rinkinys – vienas iš mūsų problemų kaltininkų. Skonių tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Subalansuotas...