Ir nusprendė didysis kovotas už blaivią tautą, ponas Baryga po savo šalį pakeliauti, su tauta pabendrauti, įkvėpimo pasisemti.

Nuvyko į kaimą: bendražygiai vis sakė, kad ten, būtent ten ir yra blogio  –  alkoholizmo židinys. O Baryga ne durnas, supranta, kad kovoti su priežastimi reikia, ne su pasekmėmis, tad, pirmyn, į blogio irštvą!

Ir štai, nedideliame Lietuvos kaimelyje ponas Baryga pamato akiai nemielą, tačiau lauktą vaizdelį: patvory, matyt iki namų nedašliaužęs, patogiai įsitaisęs pusiausėda gulėdamas vegetuoja apsimyžęs, smirdantis padaras, rankoj bambalį suspaudęs.

 –  A girdž!  –  padaro akys nušvinta.  –  Gal cigariuku bagots?

 –  Aš nerūkau!  –  išdidžiai atkerta Baryga.  –  Ir jums nerekomenduoju!

 –  Tai kam tu čia?  –  nesupranta girtuoklis.

 –  Tamsta manęs nepažįstat?  –  Beryga pasuka galvą. Po to kiek pasilenkia į priekį, kad padaras atkreiptų dėmesį į jo nedidelę plikutę. Šiaip plikės Baryga demonstruoti nesistengia, netgi slepia ją, tačiau didesnis už Barygą žmogus ją visada pastebi. Tai tarsi koks atpažinimo, ne, geriau sakyti  –  kovotojo ženklas. Plikutė. Ją žino, tačiau garsiai apie tai nekalba, visa Lietuva. Baryga ramus: durniai neplinka!

–  O ko turi?  –  padarui plikutė nedaro jokio įspūdžio, jis užsispyręs bando išsiaiškinti puošnaus miestiečio vizito priežastį.

 –  Nieko aš neturiu, ko jūs norėtumėte!  –  kiek susinervina Baryga, tačiau po to susitvardo ir tęsia.  –  Čia aš esu tam, kad padėčiau jums atsistoti iš alkoholizmo liūno!

 –  Ne, nu rimtai!  –  sušnypščia nieko nebesuvokiantis padaras.  –  Kodėl esi su manimi ir nieko nesiūlai!

 –  Aš jums pasiūlysiu kažką daugiau…  –  mįslingai nutęsia Baryga.  –  Kažką šviesaus, puikaus… Galimybę atsitiesti, tapti pilnaverčiu visuomenės nariu… Darbą… Naują gyvenimą…

 –  Ga įkalsi?  –  padaras pagaili į emocijas įsijautusio miestiečio, atkiša šiltą nuo saulės bambalį, kuriame teliuškuoja keli gurkšniai aštriai dvokiančio brudo.

 –  Ne, negeriu!  –  įsižeidžia Baryga.  –  Šitas smegenų tirpiklis manęs nedomina. o smegenimis šlapintis taip pat nesiruošiu!

 –  Nu tai davai, į tavo sveikatą,  –  girtuoklis susiverčia skysčio likučius. Po to kiek sustingsta  –  gaudo kaifą. Apsiblaususios akys atgyja, veidas nušvinta.

 –  Nu nepyk!  –  jau draugiškai kreipiasi į išdidųjį Barygą.  –  Pasakok, ką ten sumąstei. Koks ten baltas šviesus gyvenimas artėja?

 –  Aš esu pats didžiausias kovotojas už tautos blaivybę,  –  Baryga jau ramus ir sėdi ant savo arkliuko  –  pasiruošęs pasakoti apie lemiamą kovą su alkoholiu. Po to kukliai priduria.  –  Na, antras esu, po Valančiaus…

 –  Nugi, nugi?  –  padaro akyse matosi nepadirbtas susidomėjimas.

 –  Kovojame mes… Aš… Žodžiu, ar žinai, kad tavo labui mes uždrausime pardavinėti vyną teatrų kavinėse?

– Drauskit! – pritaria padaras.  –  Aš už!

– Taip pat, jūsų labui, uždrausime prekiauti alumi viešuose renginiuose.

– Drauskit, – sutinka girtuoklis. – Nei viešuose renginiuose, nei teatruose nesu gyvenimą buvęs. Pala, meluoju: buvau. Pas Untanų paršioką vertėm  –  ot tai renginys buvo! Viešas! Aštuonias bonkas samanės viešai išlupom. o po to jau vaizdeliai prasidėjo. Gaila, nieko nepamenu. Drauskit! Būtinai!

 –  Ir vaikams nusipirkti nebeleisime, dabar tik nuo 20 metų parduosim!

 –  Ir gerai,  –  nuoširdžiai pritaria padaras,  –  o tai sūnus pinigus ant lengvo alaus išmeta. Debilas! Ir į ką toks atsigimė: į močią nepanašus, nei charakteriu, nei elgsena, o aš gi ne debilas… Nu nesvarbu. Taigi, tas silpnas myžalas nei per smegenis trenkia, nei ką. Kai uždrausit, galės pas Marytę normalius gėrimus pirkt, garantuotus. 200 g įkali ir nuskrendi… Būtinai drauskit!

 –  Valandas pardavimo ribosim! Nei ryte, nei vakare marmalo nenusipirksi!  –  karštai aiškina Baryga.

 –  O dieną bus galima?  –  girtuoklis susidomi, netgi kiek susijaudina.

 –  Taip, dieną galėsit.

 –  Tada dauskit!  –  padaras vėl ramus.

 –  Taip pat siūlysim nuo alkoholizmo gydytis.   –  Baryga išmeta savo ilgai slėptą kozerį.

 –  Man irgi siūlysit?  –  nepatiki girtuoklis.

 –  Taip, tamstai taip pat.  –  nuskamba išdidus atsakymas.

 –  Siūlykit.   –  girtuoklis sutinka su viskuo.

 –  Gerbiamas, hm… alkoh…, pone! Ar sutiktumėte gydytis nuo priklausomybės alkoholiui?

 –  Ne!  –  suskamba netikėtas atsakymas.

 –  Kodėl?  –  Baryga niekaip negali patikėti, kad jo tokia puiki iniciatyva taip nevertinama būtent pačios tikslinės grupės  –  alkoholikų.

 –  Nenoriu. Man, žinok, labai geraaaa! Nori padėt  –  eurą duok! Nenori  –  tada vali…

 –  Tai tamstos pasirinkimas!  –  Baryga nutraukia padaro kelionių pasiūlymą.  –   Atleiskite, turiu eiti toliau  –  su alkoholiu kovoti.

 –  Aik!  –  alkoholiko susidomėjimas išgaruoja akimirksniu.

Ir čia Barygos bei padaro keliai išsiskiria. Padaras pasilieka savo nešviesiame, tačiau jam mielame, pilstuko bei bambaliukų pilname gyvenime, o Valerijus Baryga išdidžiai, pakėlęs galvą žengia į priekį   –  lemtinga kova tęsiasi toliau!

Saulius Veržikauskas

Įvertinkite straipsnį!

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/05/P5137139.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/05/P5137139-150x150.jpgSaulius VeržikauskasHumorasNovelėsbambalis,Baryga,Draudimai,girtuoklis,kaimas,kova su alkoholiu,Valerijos BarygaIr nusprendė didysis kovotas už blaivią tautą, ponas Baryga po savo šalį pakeliauti, su tauta pabendrauti, įkvėpimo pasisemti. Nuvyko į kaimą: bendražygiai vis sakė, kad ten, būtent ten ir yra blogio  -  alkoholizmo židinys. O Baryga ne durnas, supranta, kad kovoti su priežastimi reikia, ne su pasekmėmis, tad, pirmyn,...