– Jūsų Tamsybę, o galima keletą klausimų?

– Žinoma, klauskite. Kai busite Žemės paviršiuje, bus jau per vėlu.

– Jei teisingai supratau jūsų dėstytą kursą, ten, Žemės paviršiuje, sielų supirkimui turime naudoti savo asmeniškai uždirbtas lėšas?

– Be abejo. Stebuklų nebūna, o Pragare spausdinti pinigai tikrai sukeltų įtarimą ten, viršuje. Todėl, kaip jau minėjau, keletą metų turėsite padirbėti iš širdies: galvoti, stengtis, būti pavyzdingais samdomais darbuotojais, o po to, patys gabiausi galės ir savo įmones kurti. Taip uždirbsite lėšų, kurias išmestite į rinką neapsisprendusioms sieloms. Gal susivilios.

– Jei mums reikės daug dirbti ir būti tokiais pavyzdingais, tai kokie mes, po velnių, velniai?

– O kaip jūs, nekenčiamieji mano, įsivaizduojate velnio darbą Žemės paviršiuje, tarp žmonių?

– Na, aš maniau, kad mes, kipšai, galėsime atsiduoti visoms savo aistroms: gersime, rūkysime, ištvirkausime…velnias1-900

– Jūs neteisingai supratote. Geria, rūko ir ištvirkauja neapsisprendę žmonės. Jūsų darbas – kurstyti šias jų aistras, kol žmogus savo viduje nuspręs, kad jam viskas leidžiama, kad jam visada sekasi. Štai tada jų siela – mūsų priklausomybėje.

– O jei žmogus valingas? Abejingas alkoholiui ir kitoms žmogiškosioms ydoms?

– Na, tada pabandykite pasitelkti kokią nors religiją, dvasinį kelią ar kitokias poveikį psichikai turinčias priemones. Juk jūsų darbo esmė tame, kad žmogus nutoltų nuo realybės, sunkiai susivoktų savyje, patikėtų Dievo egzistavimu danguje, pradėtų kažkam melstis, tikėti kažkuo nebūtu… Na, kažkokiomis fantazijomis, pasakomis…

– Suprantu… Taip pat pamenu, Jūsų Šlykštyne, išmoktą taisyklę: nesvarbu kuo žmogus susižavi – svarbu, kad nutolsta nuo savęs, nuo realybės.Tik nežinojau, kad ištvirkavimas ir didelis tikėjimas yra to pačio medžio vaisiai…

– Deja, taip, mano šlykštuk.

– O Dievas? Ar jis smarkiai priešinsis mano bandymams atkovoti sielą?

– O taip: labai smarkiai. Juk mokėmės: Dievas ir Žmogus – vienas kūnas, viena būtybė. Įsivaizduok, kaip tu jaustumeisi ir priešintumeisi, jei tau bandyčiau nurauti uodegą? Juk tai tavo kūnas, tavo kraujas!

– Jeigu sugirdytumėte kibirą nuskausminamųjų – ne taip jau ir kentėčiau!

– Teisingai, bjaurybe mano. Matau – mąstai. Palaidas gyvenimo būdas, padraikos mintys, galva, pilna fantazijų ir pasakų – tai mūsų nuskausminamieji. Užburk žmogų kuo nors, griebk jo dvaselę ir drąsiai plėšk!

– Kaip atskirti žmogų, su kuriuo neverta net prasidėti? Kokia jo elgsena, mintys?

– Įsidėmėk: žmogus, gyvenantis su Dievu, visada bus paprastas, neišsiskiriantis. Jis niekada neaiškins, žinąs daugiau už kitus, o jei ką ir norės pasakyti, geriau palauks, kol tu pats jo paklausi. Jis – paprastas dirbantysis, nepuoselėjantis jokių iliuzijų dėl stebuklingo ir greito praturtėjimo. Jis savimi pasitiki tiek, kiek tam turi realaus pagrindo. Baimė jam – ne svetimas jausmas. Pergyvenimai – taip pat. Jis bijo dėl savęs, savo vaikų, savo antrosios pusės. Pergyvena, jei jiems atsitinka nelaimės. Jis viską atiduotų dėl vaikų sveikatos, artimo žmogaus šypsenos. Jis nori turėti draugų, taip pat nori, kad jie būtų tikri. Jam nereikia per daug didelių susibūrimų, jis beveik niekada nebus politiku. Visas jo rūpestis skirtas jo pačio, artimųjų ir draugų gyvenimams. Jei paprasčiau, jis – pilkas, nepastebimas paukštelis, besirūpinantis savo paukštyčiais. Su tokiais geriau neprasidėk!

– O jei jį įtikinti, kad Dievo nėra? Gal pasiduos?

– Ne. Dauguma jų ir patys nežino apie savo ryšį su Dievu, tačiau dėl tokio nežinojimo ryšys nei kiek ne silpnesnis. Girdyk tokį, negirdęs, pasakok jam pasakas, nepasakojęs, jo mintys vis tiek bus kartu su artimaisiais, vaikais, šeima… Jis tvirtai suaugęs su Dievu ir turi neįveikiamą gynybinę sistemą, kuri mums, velnio neštiesiems, ne pagal dantis. Sakau: su tokiais neprasidėk!

– O nuo meilės apsvaigusios porelės? Juk jos tokiose rožinėse fantazijose gyvena, kad ohoho!

– Prie jų, suodžiau mano mielas, lįsti net nebandyk! Kaip ir prie mylinčios motinos ar mylinčio tėvo. Tokį pamatęs – bėk, kiek tik kojos leidžia, slėpkis, griūk, kad ir į purvą, kad tik šalia neatsidurtum!

– Bet kodėl, Jūsų Bjaurybę?

– Nes tada prieš tave – Dievas…

Saulius Veržikauskas

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2014/12/velnias1-9001.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2014/12/velnias1-9001.jpgSaulius VeržikauskasAtsipalaidavimuiNovelėsdarbas,Liuciferis,novelės,po velnių,ryšys su Dievu,velnias- Jūsų Tamsybę, o galima keletą klausimų? - Žinoma, klauskite. Kai busite Žemės paviršiuje, bus jau per vėlu. - Jei teisingai supratau jūsų dėstytą kursą, ten, Žemės paviršiuje, sielų supirkimui turime naudoti savo asmeniškai uždirbtas lėšas? - Be abejo. Stebuklų nebūna, o Pragare spausdinti pinigai tikrai sukeltų įtarimą ten, viršuje. Todėl, kaip...