Šiandien paseksiu pasaką: bet labai tikrovišką, o stilių pasirinkau pasakišką, kad visiems viskas aišku būtų.

Pasaka apie darbštųjį sandėlininką  –  Insuliną

Vieną kartą, ne taip jau ir seniai, gyveno mergelė, vardu Saldutė. Nusprendė Saldutė gyventi sveikai, atsisakyti cukraus ir pradėjo valgyti pilno grūdo duoną. Gaila, mergelė nežinojo, kad duona taip pat yra cukrus. Nesvarbu, kad jos sudėtyje tik “gerieji angliavandeniai”, tačiau ir duonelė, ir paprastas cukrus, anksčiau ar vėliau organizme pavirsta į gliukozę.

Kai tik gliukozė papuolė į Saldutės organizmą, darbų organizatorė, šefė vardu Kasa iš karto atsiuntė darbštųjį sandėlininką, vardu Insulinas, kad tas padarytų tvarką  –  iš kraujo išvalytų nereikalingą cukrų. Per didelė cukraus koncentracija kraujyje Saldutei kelią pavojų, todėl nereikalingą cukrų iš kraujo reikia pašalinti. Insulinas pasiėmė darbų vykdymo nuorodas, kuriose aprašyta, kiek cukraus palikti kraujyje, o kiek jo perkelti į sandėlį Nr.1.

Sandėlys Nr.1  –  kepenys. Kepenyse telpa kažkur apie 2000 gliukozės dėžučių. Tik, gaila, pirmasis sandėlys negali naudoti taros, į kurią iki šiol gliukozė buvo supakuota, todėl gliukozė gauna naują tarą, kuri vadinasi glikogenu. Insulinas pranešė savo šefei:

 –  Viskas tvarkoje. Cukraus perteklius iš kraujo išimtas, supakuotas į naują tarą ir padėtas sandėlyje Nr.1.

Nemažai Insulinas dirbo  –  iš pradžių valė kraują, po to cukrų sandėliavo. Šiek tiek pavargo. Tad, ir Insulinas, ir Kasa gali šiek tiek pailsėti.

Ir atsitik taip: kai tik Insulinas viską sutvarkė, išoriniame pasaulyje pradėjo darytis negeri dalykai! Saldutė suvalgė tą mažą pyragaitį, kurį sau pažadėjo, bet su sąlyga, kad daugiau nieko saldaus tikrai tikrai nevalgys!

Pirmasis sandėlys beveik perpildytas, o jau tuoj tuoj vėl atkeliaus porcija cukraus! Insulinas gauna Kasos nurodymus  –  pasiruošti prekių transportavimui į sandėlį Nr.2. Šį kartą kraujyje nebereikia palikti jokių naujų prekių  –  viskas, absoliučiai viskas turi būti sandėliuojama!

Dalis cukraus vėl pakuojama į tarą  –  glikogeną ir pirmasis sandėlys pilnai užpildomas. Likęs cukrus pervežamas į sandėlį Nr.2.

Išoriniame pasaulyje Saldutę vėl velniai gundo! Ech, kad galėtų dar kažką užkąsti. Sveiko. Pavyzdžiui  –  šaukštelį medaus! Juk tai visai nedaug maisto, mažai kalorijų… Naujas cukraus skonis burnoje prižadina šefę Kasą ir ji jau pradeda nervintis! Juk šefei prižadėta, kad užimdama šias pareigas galės pakankamai ilsėtis! Pasirodo, atsipūsti galės tik tada, kai Saldutė miega!

Vėl siunčiamas Insulinas  –  lai sandėliuoja ir transportuoja. Iš tų nervų Kasa drebančia ranka parašo sunkiai įskaitomus nurodymus, tačiau Insulinas  –  darbuotojas patyręs, viską teisingai perskaito ir savo darbą atlieka tiesiog idealiai. Prekių perteklius greitai iškeliauja į sandėlį Nr.2.

Darbštusis sandėlininkas susirūpinęs: pastebi, kad šefė vis dažniau ir dažniau būna pikta. Vis dažniau parašo neryškius ir skubotus nurodymus. Insulinas baisiai stengiasi teisingai juos perskaityti, nes, jei suklys, Saldutei bus labai bloga. Ir iki šiol sandėlininkas visada aklai pasitikėjo savo šefe Kasa.

O mes atsargiai įkiškime nosis į sandėlį Nr.2. Vargšas Insulinas ir vėl turėjo perpakuoti prekes: antrasis sandėlys glikogeninės taros, naudojamos sandėlyje Nr.1, nepriima. Čia naudojama kita  –  riebalinė tara. Tačiau perkrauti prekes į šią tarą tikrai apsimoka, mat, antrasis sandėlys, priešingai nei pirmasis, savo plotu neapribotas! Vietos  –  kiek tik nori, gali krauti ir ant lentynų, ir į spinteles. Apie šį sandėlį žino tikrai nemažai žmonių, kai kurie jį net jaučia, o ir matosi jis akivaizdžiai, ypač jei jame daug prekių. Tai  –  riebalų ląstelės. Tos pačios, kurios gali padidėti net iki 100 kartų ir priimti į riebalinę tarą supakuotas prekes.

O išorėje vyksta štai kas. Saldutę aplanko jos draugas ir jaunuoliai atsisėda ant sofutės žiūrėti filmą. Saldutė ryžtinga: daugiau jokio cukraus! Todėl atsikemša skardinę Coaca-Cola Light. Mat, joje nėra cukraus, o tik dirbtinis saldiklis, Aspartamas, E951. Po pirmojo gurkšnio, Liežuvis, pajutęs saldumą, rikteli Smegenims:

 –  Ei, pasakyk ten tiems dviem, tegul ruošiasi  –  vėl bus darbo! Nes jaučiu  –  laaaabai saldu!

Smegenys (bosas)  –  šefei Kasai:

 –  A girdi, rašyk naują darbų nurodymą. Atkeliauja DAUG cukraus! Dėmesio!!!

Kasa sandėlininkui:

 –  Greičiau! Štai tau nauji nurodymai! Turėsi daug darbo: skubėk, tarsi erkei į klyną įsisegus!

Insulinas susijaudinęs išlekia į savo darbo vietą! Panika! Žengia kelis žingsnius ir susivokia, kad kažkas čia ne taip.

 –  Šefe! Nėra jokio cukraus!

 –  Kaip tai nėra? Tu ką, manai, kad esi net už Smegenis protingesnis?! Kaip gali žinoti, kad nėra cukraus! Greit, po velnių, eini ir tvarkaisi!

 –  Bet, kad nėra čia ką tvarkyti…

 –  Yra, idiote! Jei Smegenys sako, kad yra, reiškia yra! Greit eini dirbti! Nėra pasaulyje nieko, kas būtų toks saldus ir nebūtų cukrus! Atsirado, mat, gudruolis!

Gliukozės kraujyje šiuo metu yra būtent tiek, kiek ir reikia, kad Saldutė galėtų ramiai stebėti filmą, po to linksmai čiauškėti ir juoktis. Tačiau Insulinas, po tokio žiauraus mobingo, su ašaromis akyse, darbo nurodymų teisingai perskaityti jau nebegali. Dėl viso pikto truputi pravalo kraujagysles. Ech, visi išprotėjo! Ir kaip jam toliau dirbti?…

Išoriniame pasaulyje Saldutė pajunta, kad kažkas ne taip. Jaučia silpnumą, o taip būna tada, kai kraujyje sumažėja cukraus. Vaikinas pasiūlo šokoladėlį. Saldutė atsisako ir griebiasi pilno grūdo duonos su šaukšteliu medaus.

Liežuvis   –  Smegenims:

 –  Pareina cukrus!

 Smegenys  –  Kasai:

 –  Kviesk sandėlininką, yra darbo! Nėra šį kart tiek daug ir kiek lėčiau pareina, ne taip, kaip prieš tai!

Šefė, vis dar susinervinusi, rašo darbo nurodymus ir piktai žvilgtelėjusi numeta popierių ant stalo. Insulinas pagriebia dokumentą, ryžtingu žingsniu išeina iš kanceliarijos, nepamiršdamas smarkiai trenkti durų.

Ir čia sandėlininkas pratrūksta!

Ką tik buvo verčiamas tvarkyti to, ko nebuvo ir dar buvo aprėktas! Nejau jis, toks svarbus darbuotojas, jiems panašus į budintį kvailį? Šį kartą jis išeis į lauką, pasislėps už pirmo tankesnio krūmo ir nors kiek pailsės. Metų metais jį už kvailį laiko! Gal ir jis dūšią turi, a? Streikuos po kiekvieno įžeidimo ir aprėkimo! O juk ir gali streikuoti!

O Saldutė?

O ką Saldutė? Žiūrėk, kaip su juo apsieina! Nei kiek ne geresnė už šefę! Kalė! Jis tiek Saldute rūpinosi, o ji, va, kaip su juo elgiasi…

Viskas, nuo šiol dirbs, kai jam atrodys, kad reikia dirbti ir, kai norės. Kai ilsėsis  –  ilsėsis. Tegul panelė kenčia kiek didesnį cukraus kiekį kraujyje. Pati jį ir suvalgė!

O kai dirbs, bus darbščiausias visame pasaulyje! Viską, viską gabens į sandėlį! Viską išvalys ir naudos antrąjį sandėlį. Juk jis  –  patyręs sandėlininkas, ne koks tai kvailelis! Kai prekės pirmame sandėlyje, jis vis kviečiamas, kad perpakuotų į reikalingą tarą. Ir vis kiša, kiša naujas prekes, be perstojo. Geriau jis iš karto viską gabens tiesiai į antrą sandėlį. Nereiks nuolat su tara knistis, tuo pačiu turės daugiau laisvo laiko. O mergina   –  lašinukų aplink liemenį. Bet tai jos problemos!

Ir žinote, ta šefė, tarsi vištos koja rašanti nurodymus… Kas ji tokia? Kokia nors valdančiosios partijos statytinė. Varna neraštinga! Daugiau į jos hieroglifus nesigilinsiu: ką perskaitysiu, tą perskaitysiu. Atsibodo!

Pesimistinė pasakos pabaiga

Happy End’u tokios pasakos baigiasi ne dažnai.  

Gal Saldutė, nusprendusi, kad dieta yra neefektyvi, pradėjo maitintis, kaip ir seniau. Tai reiškia, kad Kasai ir Insulinui atsirado dar daugiau darbo. Kai kada sandėlininkas dirbo rimtai, kai kada  –  darbą tik imitavo.

Sekančiais metais šefė turėjo baisius pykčio priepuolius, todėl darbo nurodymus rašė, kaip papuola, o sandėlininkas prarado bet kokį atsakingumą, Kasos hieroglifų nebešifravo, o dirbo taip, kaip jam tuo metu rodydavosi. Kai užsimanydavo  –  ilgai ilsėdavosi.

Vieną dieną adatos pagalba į kraują atkeliavo kažkokie nauji sandėlininkai.

Sako, kad jie buvo pakviesti padėti, nes anie, pasirodo, yra valymo, pakavimo ir sandėliavimo specialistai…

O visą šią problemą pavadino II tipo cukriniu diabetu…

Saulius Veržikauskas

Šaltiniai:  vitkigurman.com, lt.wikipedia.org

Skaitiniai
Paplepėjimai

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/02/sveik18.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/02/sveik18-150x150.jpgSaulius VeržikauskasSkaitiniaiaspartamas,cukrus,insulinas,Kasa,liežuvisŠiandien paseksiu pasaką: bet labai tikrovišką, o stilių pasirinkau pasakišką, kad visiems viskas aišku būtų. Pasaka apie darbštųjį sandėlininką  -  Insuliną Vieną kartą, ne taip jau ir seniai, gyveno mergelė, vardu Saldutė. Nusprendė Saldutė gyventi sveikai, atsisakyti cukraus ir pradėjo valgyti pilno grūdo duoną. Gaila, mergelė nežinojo, kad duona taip pat...