Pažiūrėjau nei iš šio, nei iš to senovinį, kaip sakoma „classic“ Holivudo filmą „Peyton place“, ir eilinį kartą supratau, kaip mane žavi tokie filmai! Pastarasis sukurtas 1957 metais, t.y., tais laikais, kai filmai trukdavo 2 val. 30 min., o jų dialogai, nufilmuoti vienu 15 minučių planu, susidėdavo iš 500 žodžių, tarpuose tarp kurių herojai dar pašokdavo ir padainuodavo. Taip, tai filmas iš „auksinio Holivudo amžiaus“, tų laikų, kai vyrai dar buvo vyrai, o moterys – moterys, ir niekas nesiskundė, kad yra, tipo, „moteris, įstrigusi vyro kūne“, nors savų neurozių ir anie turėjo atsakančiai. Moterys su savo korsetais ir skrybėlaitėmis atrodė taip, kad joms natūraliai norėjosi sakyti komplimentus ir atidaryti automobilio dureles. Vyrai avėjo nuvalytus suvarstomus batus ir be jokių kankinančių dilemų eidavo į karą savanoriais ir grįždavo iš jo herojais.

Vaidino tame filme „glamūriškiausia šeštojo dešimtmečio pasaulio moteris“ – Lana Turner, kurią daugelis atsimenate kaip tą kvapą gniaužiančią blondinę iš „Daktaro Živago“ – nors man, atvirai sakant, ji niekada nepatiko su savo banaliu grožiu ir fucked-up likimu (Lana Turner skundėsi, kad jaunystėje svajojo apie vieną vyrą ir septynis vaikučius, o išėjo atvirkščiai – gavo septynis vyrus ir vos vieną dukrelę, kuri netruko tapti narkomane ir lesbiete, ir, kad maža nepasirodytų, dar ir savo patėvį peiliu užkapojo, karoče, visas anų laikų „holivudinis marafetas“). Tačiau čia šiaip – detalė, nes tai, kas sklinda iš ekrano turėjo ir, manau, tebeturi visai kitokią paskirtį. Ir jei Jūs šiandien ieškote savo identiteto, pabandykite jo paieškoti būtent tos eros filmuose (holivudiniuose, žinoma, o ne sovietiniuose, kuriuose buvo daugiausiai rodomi tik kažkokie amžiname nepritekliuje gyvenantys ir kenčiantys driskiai). Nes iš tų amerikietiškų filmų galima daug ko išmokti, kas idealiai tinka šiems laikams:

1. Konservatyviai apsirengę žmonės atrodo gražiai. Moteris su sijonu visada atrodo gražiau. Vyras su kaklaraiščiu visada atrodo gražiau.

2. Mokantys šokti akademinius šokius žmonės atrodo gražiai (pagal beraščių laukinių sukurtus ritmus besidarkantys šiuolaikiniai žmonės jų fone atrodo kvailai).

3. Netatuiruoti žmonės atrodo gražiai.

4. Žmonės su baltais dantimis atrodo gražiai.

5. Prie bendro stalo vakarieniaujanti šeima be mobiliųjų telefonų ir „aipadų“ atrodo gražiai (gražiai atrodo ir malda prieš valgį, nors Lietuvos pagonys šito bajerio niekada nevertino ir nepuoselėjo).

6. Knygos rankose visada atrodo gražiai, bet kokiomis aplinkybėmis.

7. Į bažnyčią sekmadieniais einantys žmonės atrodo gražiai.

8. Artikuliuotai kalbantys žmonės atrodo gražiai (ypač be jokio „schwartzes“ atnešto žargono, keiksmažodžių, abreviatūrų ar kreipinių, tipo, „‘sup, man“). Argi gali negražiai skambėti kreipinys “ponas Bojko”, “ponia Faturova”?

9. Ir, svarbiausia, tuose filmuose visada gražiai atrodo herojų gyvenimą sąlygojantis „idealas“. Už kiekvieno poelgio – idealas. Už kiekvieno žodžio – idealas. Už kiekvieno sprendimo – idealas. Už kiekvieno žvilgsnio – idealas. Teisingas ar neteisingas, kvailas ar prasmingas – net ne tai svarbiausia. Rodos, tais laikais žmonės gyveno pagal kažkokią iš viršaus (Dievo?) nuleistą schemą, pagal kurią reikėjo gerbti vienas kitą, siekti teisingumo, puoselėti gerą gyvenimą, sakyti tai, ką galvoji, ir galvoti tai, ką sakai. Šiais vulgaraus chaoso laikais tai gali atrodyti juokingai ir net visiškai nenaudingai, tačiau, kaip parodo pats gyvenimas, tai visada baigiasi tik pergale.

Giedrius Drukteinis

Įvertinkite straipsnį!

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/03/drukteinis.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/03/drukteinis-150x150.jpgGiedrius DrukteinisMąstyk!herojus,Holivudas,klasika,seni filmaiPažiūrėjau nei iš šio, nei iš to senovinį, kaip sakoma „classic“ Holivudo filmą „Peyton place“, ir eilinį kartą supratau, kaip mane žavi tokie filmai! Pastarasis sukurtas 1957 metais, t.y., tais laikais, kai filmai trukdavo 2 val. 30 min., o jų dialogai, nufilmuoti vienu 15 minučių planu, susidėdavo iš 500...