Nukirstos galvos sapnas

Aš esu žurnalistas, apžvalgininkas. Mane vadina žiniasklaidos magu. Juoduoju žurnalistu. Tiesos sakytoju. Paperkamu žurnalistu. Niekingu ir tulžingu rašeiva. Vieni vardai man net patinka, kiti prajuokina, bet šiaip esu abejingas vardams. Nors, tiesą sakant, kartais pajuntu kažkokį pasibjaurėjimą, nes esu linksniuojamas. Tas perdėtas jautrumas stebina ir mane patį, nes juk man viskas vis vien. Man visai nesvarbu, kas aš esu kitų akyse. Lietuvai, ar Maskvai, ar Vašingtonui, ar Briuseliui aš — nulis. Tie dyžiai man — nulis. Lai vadina mane kaip kas nori, kaip tinkamas. Aš esu aš, ir tik sau pačiam — aš. Tiesa, aš — Kalnas. Aš — aukščiau visų kritikų, nes aš esu viskas. Esu Už. Ne, ne UŽupis, nes plaukyti nemoku, upes tik perbrendu. Man ir jūra iki kelių.

Per laisvės metus pamačiau daugybę veikėjų, ypač vadinamo elito atstovų, o žiniasklaidos sluoksniuose — visus. Visiems Lietuva-Tėvynė tapo savos valdžios tribūna. Toje tribūnoje visi trūks plyš turi būti matomi, ypač ekranuose, interneto svetainėse. Kaip kokie iščiustyti aristokratai Prancūzijos salonose, didžiojo teroro išvakarėse. Kol Dantonas su Robespjeru be atrankos ėmė kirsti galvas. Tiesa, giljotina nepasigailėjo nė Dantono su Robespjeru, bet toks jau dėsnis.
Kai nieko nebelieka švento, o Lietuva-Tėvynė tampa arena, tinkančia spardyti nukirstas galvas, kuo mes prastesni už Islamo valstybės teroristus? Niekuo. Tiesa, ir aš, Kalnas, ne geresnis.

Atsimenate, buvo Pelkė, ir buvo Kalnas. Jakobinai, žirondistai, paskui buvo Napoleonas.

Visi skirtingi, ir visi lygūs — toks turi būti Lietuvos-Tėvynės peizažas, apie kurį praneštų net iškaba: „Lietuvoje istorijos nėra, yra tik istorijos“. Man tai patinka, aš mėgstu visokias istorijas, jos glosto mano savimeilę. Ypač mano išsigalvotos, prasimanytos šmeižto paplavos patinka. Jos man kvepia. Aš jas sumaišau kaip viralą. Su kažkokia tikra istorija, kurios virale nebelieka.
O koks kam skirtumas? Juk visiems vis vien — gyveni tu tikroji Lietuvoje, ar emigracinėje. Gobalinėje, ar kokioje dar ten? Visur tu padaras, kol tau nenukerta galvos.

O kas sakė, kad Lietuva yra? Vaizduotės vaisius.

Beje, gal kas pasakys, kodėl aš vis dar rašau lietuviškai? Sako, net kalbu?

Arvydas Juozaitis

Posted in Novelės and tagged , .

One Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.