Motyvacija sportuoti

Tuo metu, kai Aurelijus svarsto variantus, kurie padėtų vaikams mokyklose pradėti maitintis “teisingu” maistu, atmintyje iškilo atsitikimas, įrodantis, kad jei kažko labai trokšti, jokios kliūtys nebaisios.

Štai, vienas iš svarstomų variantų  – kebabines ir kitokias “gėrį” pardavinėiančias lafčiūrkes iškelti tokiu atstumu, kad jaunimas nespėtų atbėgti ir pasinuodyti baisiu turkišku kebabu ar žiauriuoju lietuviškuoju čeburėku.

Pamenu, Jurbarko II vid. mokykla (dabar  – Naujamiesčio) buvo pačiame miesto pakraštyje. Apie kebabus dar nieko nežinojome, o čeburėkus ragaudavome tik pajūryje, na, dar panevėžiečiai lygtai turėjo kažkokią neblogą čeburekinę.

Tačiau vienuoliktoje klasėje jau buvome tikri vyrai, visokios mėsa įdarytos bandelės nedomino, užtat viliojo kitokie  – suaugusiųjų dalykai.

Vieną dieną, prieš ilgąją pertrauką, klasės neoficialus lyderis, vardu Saulius (ne aš, kitas), pravarde “Ziuzė” pasiteiravo, ar kas nors norėtų pabūti tikru vyru: per pertrauką nubėgti į alinę, gurkštelti gintarinio suaugusiųjų gėrimo ir parbėgti atgal? Veiksmas turėjo tilpti į 30 minučių laiko tarpą.

Vyrų atsirado nemažai, pamenu, nuskambėjus skambučiui, iš klasės išsiveržėme gal šešiese ir pasileidome link “Vėjelio”, tais laikais gerai žinomos alinės, kur skanauti gėrimą būdavo galima ir lauke, tarp krūmų.

Puskilometrį nubėgome gana greitai: laiko nematavau, tačiau akivaizdžiai greičiau, nei per fizinio lavinimo pamokas. Mat buvo tikslas.

Liaudis prie alinės įprasta: “pietaujantys” darbininkai, keli pensininkai. Noriu pažymėti, kad bedarbių tais laikais nebūdavo, tad, alaus ragautojų kontingentas turėjo pateisinamas priežastis: netoliese vykstantys gatvių tvarkymo darbai, pietų pertrauka, parūkymo minutėlė (valandėlė) ar, kaip jau minėjau, pensija.

Liaudis supratinga. Pamačiusi uždususius ir suprakaitavusius mokinius, leido be eilės (tautai buvo paaiškinta, kad laiko turime tik kelias minutes  – pamokos dalykas šventas!). Kaip susitarėme su alinės darbuotojais, dabar jau nepamenu. Tikėtina, kad visą alaus “debesį” (taip vadinamas padėklas, nukrautas alaus bokalais) pirko koks nors nuolatinis alinės klientas, gal būt jam už tai buvo paimtas ir bokalas alaus, o gal viskas vyko visuomeniniais pagrindais. Tikrai nepamenu.

Sugriebę šaltus rasojančius bokalus susirinkome krūmuose: taip saugiau, juk praeiviai tikrai susidomėtų būreliu vyrukų, pasipuošusių mokyklinėmis uniformomis :)

Ryjau tą alų vien dėl to, kad “reikėjo”, jokio skanumo nepajutau.

 – Vyras!  – pagyrė mane Ziuzė.

 – Galiu dar vieną!  – vaidinau kietuolį.

 – Davai!  – Ziuzė atkišo dar vieną bokalą.

Antras lindo jau daug sunkiau. Visi žvilgčiojom į laikrodžius ir, sutvarkę visą “debesį” pasileidom atgal, į pamoką. Va, dabar bėgti jau buvo daug sunkiau. Vos vos, tačiau suspėjome.

Į klasę įvirto būrys suprakaitavusių, kaip arkliai, tikriausia ir dvokiančių alumi, vaikinų.

 – Tamst. mok… atsipraš…, galim sėst?

 – Sėskit,  – mokytoja buvo gerai nusiteikusi.  – Na, bet jūs ir suplukę!

Tą dieną su draugu nusprendėme pradėti lakstyti krosiuką. Vakarais, po 10 km.

Štai ką reiškia teisinga motyvacija!

Saulius Veržikauskas

Posted in Novelės and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.