Vieną mano graikiškų atostogų dieną paplūdimyje buvo gana banguota. Vanduo šiltas, skaidrus, švarus, šokinėti per bangas  –  vienas malonumas. Visą dieną prasiturškęs, nuspręndžiau, kad ryt elgsiuos taip pat. Nes labai patiko.

Naktį pakilo smarkus vėjas, todėl sekančią dieną bangos buvo trigubai didesnės. Draugai ir mano moteris patarinėjo į vandenį nelįsti, tą patį sakė ir paplūdimio prižiūrėtojas. Bet man, vaikui nuo Nemuno krantų, tokie įkalbinėjimai buvo nei motais.

Įšokęs į kroksus (dugne vis tik akmenukų yra) puoliau į putojantį, kunkuliuojantį puodą ir, peršokęs bangų lūžio ribą, atsidūriau smarkiai linguojančiame vandenų pasaulyje. Kartais vandens siena pakildavo kokius 3 metrus virš manęs, o kai krisdavau į tuo metu atsivėrusią prarają, ko gero, būdavau ir kokias 5 metrais žemiau aukščiausio vandens taško. Tačiau būnant toliau nuo kranto bangos nelūžta, todėl pavojaus būti sumaltam ar paspringti pursluose, nėra. Tiesiog plūduriuoji, kilnojies aukštyn  –  žemyn, ir tai tikrai daug efektingiau už bet kurį žmogaus sukurtą atrakcioną.

Minutėlę pasidžiaugęs supavimu, pastebėjau, kad krantas po truputėlį tolsta. Pabandžiau plaukti link atsirandančios ir vėl išnykstančios paplūdimio pakraščio linijos, tačiau visos pastangos buvo bergždžios. Kaip besistengiau, eilinė grįžtanti banga mane gražindavo atgal į savo glėbį. Štai tada pradėjau panikuoti. Širdis, tikriausia, plakė taip smarkiai, kad tiesiog po kelių sekundžių pasijutau mirtinai pavargęs, supratau, kad tuoj išseks jėgos. Galvoje šmėstelėjo vaizdelis, kaip mano negyvas kūnas voliojasi giliai jūros dugne, susipynęs su žolėmis. Kūna apžiūrinėja žuvys ir krabai. Tada šovė aiški mintis, kad kūną po kelių dienų išmes į krantą ir mano moteris galės užsiimti jo transportavimu į Lietuvą. Mintis, kad taip pavesiu savo mylimiausią žmogų, iššaukė netikėtą adrenalino sukeltą reakciją: pajutau, kad vėl esu pilnas energijos, aplinkui nutilo visi garsai, akiratis aplink susiaurėjo, stebėjau tik kranto liniją ir ja lakstančius išsigandusius draugus. Neįtikėtinai galingais mostais prisiyriau prie bangų lūžio linijos. Atgurgėjusi nauja banga mane susuko, suvartė, pasigrobė po savimi ir visa jėga tėškė į krantą. Kroksai nulėkė sau, aš sau. Sekanti banga dar kartą visu galingumu bloškė mano kūną, ranka trenkiausi į akmenį, tačiau tada nieko nejutau. Nei džiaugiausi, nei liūdėjau: viskas vyko tarsi sulėtintame filme, o aš tuo pačiu metu buvau ir aktorius ir žiūrovas.

Iššliaužęs į krantą kritau į sausą smėlį. Mano moteris graibė į krantą išmestus kroksus, draugai nedraugiškai aiškino, koks aš kvailas. Bet man visi priekaištai buvo nei motais.

Po minutėlės pajutau grįžtančias jėgas. Aplinkui viskas nušvito kitomis spalvomis, išgirdau nuostabius bangų sukeltus garsus, vėjo šniokštimą, kažkur karksiančią varną, sodriu balsu priekaištaujančią moterį. Aiškiai suvokiau, kad noriu gyventi. Ne egzistuoti, o gyventi. Eiti, bėgti, šokti, rašyti, mylėti, sportuoti, keliauti, džiaugtis ir liūdėti. Visą iki tol per dešimtmečius atsiradusį ir vis didėjantį abejingumą gyvenimui, bangos nuplovė akimirksniu.

Kai pagalvoji: mirtimi alsuojančios akimirkos yra ne taip jau ir blogai. Pažadina.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo: Jonijos jūra. Čia aš skendau.

Saulius Veržikauskas

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/09/P9127784-1024x768.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/09/P9127784-150x150.jpgSaulius VeržikauskasNovelėsadrenalinas,atostogos,gyvenimas,jūra,mirtisVieną mano graikiškų atostogų dieną paplūdimyje buvo gana banguota. Vanduo šiltas, skaidrus, švarus, šokinėti per bangas  -  vienas malonumas. Visą dieną prasiturškęs, nuspręndžiau, kad ryt elgsiuos taip pat. Nes labai patiko. Naktį pakilo smarkus vėjas, todėl sekančią dieną bangos buvo trigubai didesnės. Draugai ir mano moteris patarinėjo į vandenį nelįsti,...