Patys svarbiausi dalykai dažniausia būna gana proziški, nepatrauklūs, neestetiški.

 –  Feee…  –  pasakytų kokia nors stilinga miesto blondinė.

 –  Tai yra nereikalingas šūdas,  –  antrintų jai bekiaušis barzdotas hipsteris.

Ir jie būtų teisūs: tai, apie ką rašysiu, tiesiogiai jų neliečia, jiems to nereikia, nors finale, būtent šio dalyko trūkumas juos ir sukūrė  –  silpnus, kaip jau minėjau  –  bekiaušius, emocingus, greitai patiriančius šoką (kai picerijoje musė atsitupia ant picos) ir, iš esmės, nuskriaustus gyvenimo. Jie gali egzistuoti tik panašių į juos sukurtoje, baisiai trapioje terpėje, tuo pačiu privalo šlietis prie kažko stipraus bei patikimo.

O kalbu aš apie kiaulieną, apie kokybišką kiaulieną, lašinius.

Taip jau išpuolė, kad Lietuvėlė yra gana šalta žemelė ir jos gyventojms visada reikėjo, reikia ir reiks kokybiškos energijos šaltinio, kas, be abejo, tegali būti TIK RIEBALAS. Visokios ten bulvės, cukrus ir javai turi baisiai nemalonų pašalinį poveikį  –  kai per daug juos pamėgsti, neišvengiamai susergi vėžiu, jau nekalbant apie padidėjusį spaudimą, širdies  –  kraujagyslių ligas, Alzheimerį ir kitokias nemalonias ligas.

Pala, tik pasitiksliname  –  kalbame apie vietinius, ne įvežtinius resursus. Įvežtiniai vieną dieną gali baigtis, o ir mažą ką  –  gi rusai vis puola ir puola, tad, jei užpuls, prekyba su Vakarais nutrūks, o Rytų produkcijos nevartosime iš principo. Kaip visada, belieka pasitikėti tik pačiu savimi, tai yra, kliautis vietine produkcija.

Kas nors sakys: yra linas, saulėgrąžos, rapsai. Na, tipo, galima spausti riebaliukus, be jokio vargo, užteks visiems ir viskam.

Paanalizuokime, jei, aišku, netingite skaityti.

Mano išvardinti augaliniai aliejai gali būti naudingi tik tuo atveju, kai jie yra šviežiai išspausti. Kol dar nepaveikti saulės spindulių, temperatūrų pokyčių, kol nesuplakti. Tai reiškia, kad jei jūs nusipirksite būtent šią minutę spausto rapsų aliejaus, naudingas jis bus tik porą dienų, po to jis apkars, riebalo struktūroje įvyks visokių nemalonių pokyčių, kurie ypač neigiamai paveiks jūsų organizmą. Sakysite, reiktų rafinuoti? Deja, broliai ir sesės, jau laikas žinoti, kad bet koks rafinuotas aliejus yra baisiai kenksmingas, nebeturi jokių gerųjų aliejaus savybių ir labiau tinkamas tepti įvairioms metalinėms detalėms, nei vartoti mityboje.

Dar iki šiol pamenu, kai tais baisiais juodais tragiškais okupaciniais tarybiniais laikais  tėtis iš turgaus parnešdavo tik nedidelį butelioką saulėgrąžų aliejaus, kurį stengdavomės kuo greičiau suvartoti, nes labai greitai jis apkarsdavo, pavirsdavo tikru nuodu. Ne, su augaliniais riebalais, gaminamais iš mūsų, vietinių augalėlių, nepajuokausi.

Dar iš augalinių aliejų galima daryti margariną. Bet apie šią maisto parodiją net nekalbėsime, tai yra pats didžiausias šlamštas, kurį žmonija pagamino iš riebalų, o tie, kas ir toliau jį vartoja kasdienai, ar sausainių gamybai  –  yra tikrai nenormalūs, sujauktomis smegenimis. Margarinas yra baisus produktas, kurio mūsų organizmas niekaip negali atpažinti ir teisingai panaudoti. Viliojantys užrašėliai apie cholesterolio prevenciją bei omegos rūgšteles naudojami tik tam, kad šį šlamštą įsiūlyti nieko neišmanančiąm patikliam pirkėjui. Na, į margarino reikalus gilintis neverta, jis yra nuodingas šlamštas ir tai yra nediskutuotina.

Tad, mielieji, koks vietinis riebaliukas telieka?

Teisingai: sviestukas ir kiaulės riebaliukai, lašiniai.

Sviestas  –  nuostabus produktas, bet tam, kad jį ilgiau išlaikyti, reikia arba sušaldyti, arba pasūdyti, arba išlydyti. Ir viskas čia gerai, tačiau mes visada galime rinktis dar patogesnį variantą: kiaulės lašinius! Sūdyti ar parūkyti lašinukai ilgai stovi, yra be galo skanūs ir baisiausiai naudingi. Beje, kas dar nežinojo, lašiniuose esančiuose riebalų rūgštyse dominuoja mononesočiosios ir polinesočiosios riebalų rūgštys, kurios persveria sočiąsias (persvara nedidelė, bet vis tik ji yra) ir galima drąsiai teigti, kad lašiniai ar kiaulės taukai yra … nesotieji riebalai! Nežinojote? Tai dabar žinosite :)

Taigi, kiaulė, iš esmės, yra mūsų, šiauriečių, išsigelbėjimas ir viltis. Čia galime vėl prisiminti straipsnelio pradžioje besipiktinančius hipsteriukus su stilingosiomis miesto blondinėmis (ne visomis, aišku). Jie nėra tautos branduolys ar pagrindas. Jie, iš esmės, yra nereikalingas pašalinis efektas gero gyvenimo. Na, kai šuo gerai šeriamas, jei jį neprižiūrėti, jis smarkiai apipuolamas visokių blusų ir erkių  –  kiekvienas nori jo sveiku krauju pasinaudoti. Nedidelis parazitų kiekis nekenksmingas  –  padeda išlikti budriam, rūpintis higiena ir neužmigti ant laurų. Parazitai  –  tarsi žadintuvas, verčiantis tave atsibusti ir judėti, judėti, judėti… Tai va, tie hipsteriukai su aukščiau minėtomis blondinukėmis  –  tai mūsų “gerieji” parazitai, kurie verčia mus ir toliau kurti, judėti, gyventi. Tad, dabar jau supratote, kad jų nuomonė ar reakcija yra absoliučiai nereikšminga.

O paskaičiau spaudą ir pagaugai per nugarą nuėjo… Vėl Lietuvą atakuoja afrikinis kiaulių maras, vėl vyksta ilgos nevaisingos diskusijos: ką daryti?

Šiaip, rodos, dalykas būtų gana lengvai išspręndžiamas: pristatai fermų, gerokai nutolusių nuo miško, apkasei kokiais nors apsauginiais kanalais, purški perimetrą dezinfekcijos priemonėmis. Kiaulaitė fermoje sau gyvena, niekur neišeina, sveikata garantuota. Na, dar kokių antibiotikų “pavarai” (dėl viso pikto, nuo kitų ligų) ir baigtas kriukis.

Tačiau dalykas tame, kad fermose auginamų kiaulaičių ir paršiokų mėsytė ir lašinukai savo savybėmis toli toli nuo natūraliomis sąlygomis augintos kiaulaitės atsilieka… Na, sakykim, kaip senas zaparožietis nuo naujausio Tesla modelio. Gal ir dar labiau. Atsilieka… Tokią mėsą reiktų valgyti tik iš bėdos, neturint kito pasirinkimo. O pasirinkimas, pasirodo, gali greitai prapulti.

Taigi, afrikinis kiaulių maras yra nešiojamas šernų, tai yra virusinis susirgimas, jis nepavojingas kitoms gyvūnų rūšims, tuo pačiu ir žmogui. Suvalgius tokios užkrėstos mėsos, neatsitiks nieko, be to, kaitinant 60 laipsnių temperatūroje, jau po 20 minučių virusas žūna. Kaip supratote, pavojinga ji tik šernams bei paršams.

Užkratas persiduoda vartojant užkrėstą mėsą (na, jei kiaulaitė pagrauš nuo šios ligos pastipusios maitos), per išmatas, kitas išskyras, netgi per kraujasiurbius parazitus.

Vis tik baisiausiu šios ligos platintoju laikomas šernas. O šernų šiais metais, sako, nematytas, negirdėtas skaičius! Pamiškės gyventojai kenčia nuo šių laukinių paršų antplūdžio, ale padaryti nieko negali.

Dėl ko rašau tokį ilgą straipsniuką? Ogi manau, kad naminių kiaulių išnykimas (dirbtinis ar natūralus) yra valstybinės reikšmės reikalas.

Valdantieji, ko gero, taip pat mano, kad maistas gaminamas fabrikuose, todėl didelio sujudimo jų gretose nesijaučia. Na, nebus naminių kiaulaičių, pirksim daniškas, gi visai skanios. Vaistus juk jau atpiginom  –  sirkit į sveikatą!

Tai ne juokas. Galima tik spėlioti, kad nelikus kokybiškų lašinių (taukų), tautos sveikatoje įvyks esminis lūžis į blogąją  pusę. Žinoma, dar lieka iš pieno gaminami riebalai, tačiau jie visko neišspręs. Lašiniai, taukai  –  tai strateginis produktas, savo veiksmingumu daug kartų reikšmingesnis už strategines grūdų atsargas. Be kokybiško riebalo mūsų klimatinėje juostoje būti sveiku tiesiog neįmanoma. Pasikliauti gerais įvežtiniais riebalais (pavyzdžiui, tyru alyvuogių aliejumi), pavojinga, nes valstybė tampa iš esmės priklausoma nuo importo, sustabdžius kurį, neliks jokių normalių alternatyvų.

Aš nežinau, ką patarti ir ką daryti. Tik stengiuosi garsiai signalizuoti: jei išnaikinsime mažus kiaulių ūkius, tapsime arba priklausomi nuo importo, arba sunaikinsime patys save. Kito scenarijau neįžvelgiu.

Visus, mėgstančius gerą naminį maistą, kviečiu jungtis prie facebook grupės Tikras riebus maistas

Saulius Veržikauskas

Patiekalai ketogeninei mitybai
Skaitiniai
Paplepėjimai

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2016/07/povilo-ukis.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2016/07/povilo-ukis-150x150.jpgSaulius VeržikauskasPaplepėjimaiSkaitiniaikiaulės,kiaulių maras,lašiniai,sviestas,taukaiPatys svarbiausi dalykai dažniausia būna gana proziški, nepatrauklūs, neestetiški.  -  Feee…  -  pasakytų kokia nors stilinga miesto blondinė.  -  Tai yra nereikalingas šūdas,  -  antrintų jai bekiaušis barzdotas hipsteris. Ir jie būtų teisūs: tai, apie ką rašysiu, tiesiogiai jų neliečia, jiems to nereikia, nors finale, būtent šio dalyko trūkumas juos...