Maža žmonos krūtinė

Guliu sau palatoj, šalia kaimynas guli  – jaunas vaikinas. Palatoje vien senukai, o mes su juo išsikalbėjom, apie tą ir aną, žodžiu, bendraujam.

O jam ant nosies toks keistos formos randas.

Klausiu  – iš kur tokį įdomų gavo, kaip?

Taigi, sako jis, žmona užtaisė.

Baisiai ji pyksta dėl savo krūtinės dydžio.

Smarkiai nervinasi.

Aš sakau  – juk ji buvo palatoje tavęs lankyti, normali ta jos krūtinė!

Vata ten, ji taip visada vaikšto, atsako vaikinas. Ir papasakojo.

“Taip, kaip mano žmonos krūtinė nulinio dydžio, tai namuose visokios ten TV programos, kur kalbama ar rodoma apie krūtines, draudžiamos. Kreivi žvilgsniai gatvėje į kitų moterų biustus  – taip pat.

Bandymai išaiškinti, kad man jos krūtinė patinka, praktiškai visada baigiasi pykčiais ir lėkščių daužymu.

Ir štai, kartą namo grįžau vėlai, buvom susitikę su draugais žiūrėti futbolo. Išgėrėme, be abejo. Žmona jau miegojo. Guli lovoje nuoga tokia ir gundančiai aimanuoja per miegus.

Aš atsigulu šalia, pradedu švelniai ją glostyti.

Ji pradėjo murkti, kaip katė, o aš ėmiau ir pasakiau  – kaip aš myliu tavo krūtinę! Pasirodo, ji miegojo ant pilvo!

Ir prasidėjo!

Žmona įniršusi griebia žadintuvą  – ir man juo į snukį. Šauksmas, rėkimas, pradėjo daiktus krautis…

Jaučiu  – nosį skaudą.

Pribėgu prie veidrodžio, matau: minutinė rodyklė iš nosies styro!

Pabandžiau ištraukti  – niekaip. Skauda!

Aš prie žmonos: psiche, prieš išeidama nors rodyklę iš nosies ištrauk!.

Nė velnio. Trenkė durimis ir paliko mane mirti vieną.

Pabandžiau dar kartą traukti  – nieks nesigauna. Rodyklė juk, kaip žeberklas, pats galiukas praplatėjęs.

Skambinu į greitąją, sakau  – mano nosyje laikrodžio rodyklė, padėkite!

Girdžiu, anam ragelio gale visi prunkščia, sako, koks tu vyras, jei pats išsitraukti negali?

Pilnas miestas infarktininkų, o tu čia su savo strėle. Amūras, po velnių!!! Padėjau ragelį, pasiėmiau degtinės ir einu pas kaimyną.

Įsivaizduok, antra valanda nakties, kaimynas atidaro duris, o ten aš toks gražuolis  – su buteliu ir su strėle nosyje!

Kaimynas net springti nuo juoko pradėjo, kumščiu bando burną užsikimšti, niekšas, bet vis tiek susėdom prie stalo. “

Tai čia mes dabar abu ramiai galim žvengti palatoje, bet tą atsitikimą jis man pasakojo naktį, tyliai šnibždėdamas. Pergyveno, iš naujo viską išgyveno… O aš gulėjau dantimis pagalvę įsikandęs raičiausi,  kitų ligonių juk nebudinsi…

Paruošė Saulius Veržikauskas

 

Posted in Humoras and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.