Mano Sausio tryliktoji

Žiūriu, pasidarė madinga pasipasakoti, ką pats veikei sausio 13 d, 1991 metais. Metai taip greitai bėga, kad beveik visos detalės smarkiai išbluko, bet kai ką atsimenu ir aš: juk tada buvau jau vyras pačiame jėgų žydėjime, man buvo 24 metai.

Gyvenau tada Kaune, viename iš Slabodkės daugiabučių, o tą lemtingąjį vakarą su žmona sėdėjome prie teliko ir stebėjome įvykius Lietuvoje. Kitame kambaryje tą patį darė uošvis, Šaulių (kaip jis pats visada sakydavo  –  “Šiaulių”) sąjungos ypač aktyvus narys, dėl ko mes su žmona jį visada švelniai pašiepdavome: juk per savo gyvenimą prie šautuvo net prisilietęs nebuvo… Bet, žmogus jau senas buvo, tad įvairūs potraukiai kariauti, ar mestis politikon, buvo suprantami.

Realiai susijaudinau tik tada, kai eteryje kažką tai tokio realiai baisaus pasakė Eglė Bučelytė. Meluočiau, jei pasakyčiau, jog tiksliai prisimenu jos žodžius, o įrašo kur nors yotubėj ieškoti tingiu, o tai dabar ir nesvarbu. Esmė  –  jos žodžiai sujudino kažką viduj, atsirado sveikas įniršis ir noras kažkam duoti į dantis. Ir tas kažkas  –  tikrai ne brolis lietuvis!

Tarsi susitarę, kartu su uošviu išlėkėme į koridorių: jo akys degė ryžtu, o mano, ko gero, nuotykių troškuliu. Žmona apsiverkė (juk buvo visa nėščia, pavasarį turėjom sulaukti pirmagimio).

Žodžiu, atsisveikinom, kaip išeidami į karą. Ir iš tikrųjų  –  juk tada dar nežinojome, kas mūsų laukia. Mobiliakų tada nebuvo (kažkur pasaulyje jie, aišku, jau egzistavo), tad, jei ko nepareiškei prieš išsiskirdamas, po to nebepasakysi.

aha

Tada kovotojas už laisvę atrodė va taip :)

Žinoma, tikslą pasirinkome mums artimesnį  –  Sitkūnus. Išlėkėme į lauką, o ten  –  judesys! Vienas kaimynas kuria mašiną, kitas kažkur bėga, trečias su kažkuo ginčyjasi… Ir daug tų žmonių, kaip dieną. Priėjom prie pirmo pasitaikiusio žmogaus, kuris sėdėjo sename moskvičiuje, anas tik pasitikslino, ar į Sitkūnus važiuojam ir daugiau klausimų niekam nekilo. Išvažiavom.

Pamenu, miesto gatvėse buvo pagal tą laikmetį tikrai daug automobilių, kai kurie jų nuolat signalizavo, o ir visų namų languose matėsi šviesos. Nemiegojo niekas.

Sitkūnuose buvo visai linksma  –  daug liaudies, ypač daug jaunimo. O jaunimas jau toks  –  kur tik į krūvą sueina, ten ir smagu… Kai dabar pagalvoji, žiopli visi buvom, kaip viščiukai, bet kovingi. Manau, jei kas būtų realiai puolęs, būtų turėjęs visus iššaudyti  –  tokie visi pilni ryžto buvome.

Pamenu, kad per radijų kažkas vis mokino kaip elgtis, kaip nesipriešinti, o savo kovingumą rodyti tik rankomis susikabinus. Aha, klausys tau jaunimas. Žinau, kad su bureliu tokių pačių ryžtingai nusiteikusių vyrukų, prisirinkom iš kažkur tai atsiradusių keramikinių bumbulų, ant kurių rišami elektros laidai ir kurie labai patogūs mėtyti ir kam nors praskelti galvą. Įsigrūdau kelis jų į užantį ir toliau laukiau priešo. O priešas vis “nėjo”. Vienu momentu per ruporą pranešė: ruoškitės, atjuda tanketės su desantininkais, burkitės į krūvą ir kabinkitės už rankų!

Va, tada tai tikrai širdutė plakti pradėjo! Ne, ne iš baimės, o iš nuojautos, kad tuoj kažkas įvyks, prasidės tikras judesys, kurio jaunimas taip laukė. Kartoju  –  juk durniai buvom. Mintyse jau planavau, kaip smogsiu kokiam nors desantininkui, atimsiu kalašnikovą, o mūsų tokių “kietų” bus daug ir mes tikrai nugalėsim. O po to patrauksim į Vilnių ir ten išvaduosim likusius… Na, mintys tokios štai paikos kankino, bet nieko nepadarysi  –  taip buvo, taip galvojau, o tikiu, kad panašiai mąstė ir daugiau jaunuolių. Vyresni, aišku, buvo racionalesni, tad jų minčių atspėti negaliu.

Susikabinom rankomis. Minia nuščiuvo. Visi sustingome kankinančiame laukime. Tamsoje, eglynėlio pusėje kažkas sušmėžavo, sujudėjo…

“Eina, eina”  –  nuvilnijo per minią. Staiga visi aiškiai pamatėme, kad ten tikrai šviesiai apsirengęs žmogus.

“Desantininkas su maskuojamąja apranga”  –  pamaniau.

Staiga “desantininkas” žengė kelis žingsnius link mūsų, kur buvo daugiau šviesos ir mes pamatėme… nustebusią moterį, besisagstančią kelnes. Įsivaizduoju situaciją: moteriškei prireikė į miškelį. Nuėjo, atliko savo gamtinius reikalus, kai staiga visi nutilo, nuščiuvo, staiga susibūrė į krūvą ir susikabino rankomis. Ji turėjo tikrai smarkiai išsigąsti, bet ne mažiau, nei visa minia, pamačiusi “desantininką”.

Staiga įtampa sprogo: visi pradėjome juoktis, moteris šypsojosi. Pasileidome rankas ir jau su geresne nuotaika toliau laukėme žadėtųjų desantininkų.

Na, po to atėjo rytas, aš kažkokiu tai būdu parsigavau namo. Uošvis taip pat grįžo, tačiau numigęs kelias valandas išlėkė atgal. O aš nusprendžiau, kad šioms dienoms karo užteks ir pasilikau namie.

Tai štai kokia buvo mano kova sausio tryliktąją. 1991 metais.
P.S. Va, radau filmuką su Egle Bučelyte (matomas tik FB vartotojams):

Iš B. Talačkos filmo „Okupuoti, bet nenutildyti” – apie Lietuvos radijo ir televizijos pastatų užgrobimą 1991 m. sausio 13 naktį, ir kolegų pastangas skleisti laisvos Lietuvos žodį: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/6019

Posted by LRT on 2015 m. sausio 13 d.

Saulius Veržikauskas 

Posted in Novelės.

Leave a Reply

Your email address will not be published.