Kaip miestietis sutaupyti pinigų gali, ir valgyti pačią brangiausią mėsą? Kaip kaimietis gali uždirbti daugiau pinigų iš miestiečio. Atrodytu, kad jau visai šarai pavažiavo man. Jūs mielieji paskaičiuokite, kiek kainuoja gerai pašmožyta mėsa, pabrandinta, parūkyta, pavytinta. Nueikite į prekybcentrį, į turgų – akys ant kaktos. Varvę paseilinsite ir apsisuksite, paverksite, kad neįkandamas delikatesas. O dar neaišku ar mėsa ekologiška, ar iš kokių danų kiaulidžių.
Viskas yra daug paprasčiau. Miestiečiui, o geriau, kelioms miestiečių šeimoms reikia laisvalaikiu imti ir pasivažinėti po kaimus. Paklausinėti, kur kokie pensininkai augina naminiu, senobiniu būdu kiaules, o ir pardavimui. Duokite 10 centų didesnę kainą už gyvą svorį nei supirktuvėje. Parduos apsidžiaugę. Antras klausimas iškyla – tai kiaulės paskerdimas ir išmėsinėjimas. Kiek jie imtų už tą darbą. Jums tereikia mėsą pasiimti – ketvirčiuotą kiaulę. Jei nemokate jos visos panaudoti maistui kaip kaimiečiai, pasiūlykite vėl mokestį, kad išmokintų. Jei neturite sodo namelio, ar giminių kaime su rūkykla – tai tarkitės dėl kiaulės išrūkymo.
Sakysite, kad tiek darbo reik – geriau į prekybcentrį, ar turgų maunat ir nusiperkat. O aš jums atsakysiu, kad nė velnio. Taip, pradžioje , ką išvardinau yra brangu, bet su kiekviena nusipirkta kiaule, atrasite naujų receptų, naujų sutaupymų. Pagaliau, pats ieškojimo procesas yra savotiškas kaimo turizmas, naujos pažintys, patirtys, nuotykiai. Na ir kaimietis užsidirbt daugiau galės iš skerdimo, mėsinėjimo, sūdymo, šmožijimo paslaugos – o ir tasai pats rūkymas. Čia jau gali būti kokie ir barteriniai mainai. Naudojatės kaimiečio rūkykla – jūs rūkote, tuo pat metu skaldote malkas. Na čia jau jūsų fantazijos reikalas. Kaimo žmonės yra labai praktiški – jie pasiūlys tokį sandorį, kur jums mažmožis, ar malonumas, nuotykis, o kaimo žmogui susitaupys daug pinigų.

Viena panaši tikra istorija

Prieš kokius septynis metus Rietavo turguje stovėjau su savos gamybos aviliais. Prie manęs priėjo moteriškė. Ji užsinorėjo penkių avilių, kad būtų su bitėmis. Ji pasižadėjo mokytis. Už pamokymą atskirai sumokės. Viską sutarėme, padariau taip kaip sutarta. Parvežėme pas ją į sodybą naktį bites. Prabaliavojome iki ryto. Pasirodė, kad ji verslininkė. Po metų nugriovus seną namą, pastatė naują. Aplink 3 ha. Žemės. Ji pati iš Klaipėdos. Iki Plungės rajoninio kaimo važiuoti apie 70 km. Juodas užkampis. Reikėjo namo prižiūrėtojo, nes vos pastačius apvogė. Išnešė statybininkų paliktą inventorių. Rado pensininką, bet dar stiprų vienišą žmogų, kuris nelabai turėjo kur gyventi – jį apgyvendino tame name. Reikėjo jam papildomai kažkaip mokėti. Kad negyventu dykas, tai užveisė avių. Jis buvęs kaimietis, tad mokėjo su jomis elgtis. Užveisė šunų, katinų žąsų, vištų, braškių ir visą daržą. Su bitininkavimu nesisekė, nes laiko neturėjo, o ir pašaukimas menkas pasirodė. Metė bites. Ėmė pirkti iš manęs gyvulinius miltus. Nupirko pradžioje porą paršelių. Pirko miltus iš manęs. Paskerdė bekonus, išsirūkė, patys suėdė, bet ir draugams išdalino. Tada įsigijo 10 paršelių. Biznis įsilingavo. Jinai avinus, ir kiaules paskersdavo, susūdydavo, išrūkydavo, paskui draugams parduodavo.
Man vis kildavo klausimas – jai 50 – 100 tūkstančių pinigų niekis, bet koks jai malonumas žaimotis su tais avinais ir kiaulėmis. Rūpintis kai serga, kai gydyt reikia, pagaliau – nulis pelno – geriau vartytųsi kur Turkijos paplūdimyje. Pasirodo, kad jos Turkija, Egiptas yra tasai kaimas – smirdančios kiaulės. Ji grynakraujė miestietė. Jinai juokėsi, kaip buhalterė ją išvijo laukan iš kabineto – maudytis, nes jinai – šefė, smirda šūdais, bo gėda prieš verslo partnerius. Toks nuėjimas į šoną.
Susirgo jos pensininkas, rado netoliese vienišą motiną su penkiais vaikais. Vyro nėra. Psichikos neįgalumą turėjo moteris. Depresija. Tai sutarė, kad už kiaulių šėrimą atiduoda vieną kiaulę, o mėšlą pati te realizuojasi, nes netoliese kolektyviniai sodai. Šiaudų kraikui jinai pati suorganizuodavo. Na ir iki dabar taip viskas klostosi. Moteris, sodina burokus josios žemėje, už jų priežiūrą kažkiek moka pati verslininkė. Dirba, kuša toji neįgaliukė. Mėsos yra papildomų lėšų prie pašalpos yra. Pagerėjusi josios psichinė būklė. Jau kokius 3 metus pats vežu kas 15 dienų miltus ir matau kaip yra.

Prie ko lenkiu šiuo pasakojimu? Prie to, kad reikia tik makaulę pasukti ir viskas bus gerai. Nors ir ubagai, bet pigiai ėsite pačią geriausią mėsą, plius turėsite pramogų, pažinčių atsiras, nuotykiai. Nebevirsite miesčioniškose sultyse. O gal kažkas ir versliuką įsuks? Nežinosi. Nesakau, kad iš to galėsite šimtu procentų pragyventi, bet iš šalies prisidursite. Mažinsite pelną prekybcentriams. Liks jums ir kaimiečiams daugiau pinigų. Visiems geriau.

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/04/P4016701-1024x768.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/04/P4016701-150x150.jpgAndrius NoreikaAndriaus kampasBe kategorijosfantazija,geras maistas,pasidaryk pats,Pigi mėsa,smulkus verslasKaip miestietis sutaupyti pinigų gali, ir valgyti pačią brangiausią mėsą? Kaip kaimietis gali uždirbti daugiau pinigų iš miestiečio. Atrodytu, kad jau visai šarai pavažiavo man. Jūs mielieji paskaičiuokite, kiek kainuoja gerai pašmožyta mėsa, pabrandinta, parūkyta, pavytinta. Nueikite į prekybcentrį, į turgų – akys ant kaktos. Varvę paseilinsite ir apsisuksite,...