Laimingas pasivaikščiojimas

Grįžinėju sau pasišvilpaudamas iš sporto klubo. O ko gi nešvilpauti; saulelė žaviai šypsosi, paukštukai čiulba, katinai miaukia ir šunys kojas kilnoja. Pavasaris.

Iki namų ranka paduoti  – tik geležinkleio bėgius pereiti, o ten jau kelintas namo kampas jau ir mano.

Keliu lėtai važiuoja pasatas, kuris staiga sustoja šalia manęs. Atsidaro langelis, keleivio vietoje sėdinti juodaplaukė mandagiai klausia, kur čia galėtų rasti senelių namus.

– Čia nepravažiuosit,  – aiškinu prisiminęs senelių lokaciją.   – Bėgiai čia, apvažiavimo nėra.

 – O kaip mums ten patekti?

 – Sukitės ir važiuokite atgal. Iki pat galo. Kai atsiremsit į T formos sankryžą, sukite dešinėn. Tada… Tada važiuojate iki pirmo didesnio šviesoforo, na, to, kur į turgų veda…

Moteris jau kartu su vyru atidžiai klauso mano aiškinimo. Taip norisi padėti, tačiau ar jie atsimins viską, ką pasakoju? Rajonas klaidus, aš tai gerai žinau, o kaip išaiškinti svetimam?

 – Tai ties tuo šviesoforu sukite dešinėn… Ten kelias vingiuos, važiuokite pagrindiniu, niekur neišsukite. Tada, už kokio kilometro vėl T sankryža, sukite į dešinę… Privažiuosite ligoninę. Ten jau netoli, bet paklauskite ko nors.

 – A.. aišku…  – dvejoja moteris.  – Dėkui.

Žygiuoju toliau, matau, kaip pasatas nedrąsiai pajuda  – matyt vairuotoją kankina baisios abejonės ar pasitikėjimo trūkumas. Nusprendžiu pasiaukoti.

 – Ei, stokit!  – stabdau jau apsisukusį automobilį.

Mašina sustoja.

 – Jei ką, galiu pavažiuoti kartu su jumis,  – pradžiuginu vairuotoją.

 – O jums pakeliui?

 – Pakeliui,  – aiškinu, –  čia, jei eičiau per bėgius, visai netoli, o pasivažinėti visai nesunku.

 – Liuks, sėskit!

 – Atleiskit, iš kur būsit?  – domiuosi, nes matau, kad aplinka jiems nepažįstama.

 – Iš miestelio N (aut. pastaba  – veiksmas vyksta ne Lietuvoje, tad, gyvenviečių pavadinimai neturi jokios reikšmės).

 – A, žinau!  – apsidžiaugiu.  – Ne kartą ten buvau.

 – Bet jūs irgi ne vietinis,   – pastebi moteris. – Labai jau akcentas jaučiamas.

 – Aš iš Lietuvos,  – pasigiriu. – O akcento atsikratyti niekaip nesugebu, nors čia jau dešimtmetį gyvenu…

 – Nieko, jūs kalbate labai taisyklingai. Akcentas nesvarbu.

Draugiškai plepame, aš vis pasakau važiavimo kryptį. Staiga vyriškis apsidžiaugia:

 – O, čia jau žinau! Anąkart važiavom iš kitos pusės, užtat neprisiminiau!

 – O jums tikrai čia pakeliui?  – dar pasiteirauja.

 – Taip, juk sakiau, visai netoli, tik per bėgius reikėjo pereiti…

 – Bet gi va, senelių namai!  – vairuotojas mosteli ranka.  – O jūs įlipote prieš kokius 3 kilometrus!

 – Ne , ne, man čia gerai!  – neišsiduodu, kad klydau.  – Man čia tinka, sustokit.

Pasatas sustoja, atsisveikinam ir aš iškeliauju link namų. Iki jų  – keli kilometrai. Visai buvau pamiršęs, kad šiame rajone yra dveji senelių namai: vieni jų šalia mano namų, o kiti  – štai čia.

“Durnius”  – eidamas murmu.  – “Bėgius teliko pereiti ir aš jau beveik namie. Tai ne, užsimaniau padėt!”

“Iš kitos pusės, juk žmonėms padėjau, parodžiau. O jie gi nežino, kur aš gyvenu. Nejau dabar pulsiu aiškinti, kad klydau, kad vežtų atgal?”  – raminausi.

Po gero pusvalandžio, jau netoli namų, kad sutrumpinti kelią, pasuku pro ligoninės kiemą. Jei neklystu, čia gydomi žmonės nesveikais plaučiais, tuberkuliozininkai, vėžininkai. Papuoliau, matyt, lankymo valandą, nes kiemas pilnas automobilių, visi suoliukai užsėsti. Ligoninės ir poliklinikos man yra tokios tarsi nedidelės siaubo salelės. Čia stebiu ligotus žmones, dalis kurių  – beviltiški. Pageltę veidai, ratilai paakiuose, nesveikas liesumas. Kai kurie vos pavelka kojas, kiti, kiek jaunesni, dar visai žvalūs, tačiau ligoninių pižamos išduoda, kad jie čia ilsisi tikrai ne be reikalo. O kiek jų patalpose, prikaustytų prie lovų? Gerai, kad nesimato, pasidarytų visai liūdna. Esu domėjęsis – daugiausia plaučininkų yra užkietėję rūkoriai. Kai kurie dūmą traukia ir dabar, kosti, springsta, bet traukia. Matyt, jau susitaikė su likimu…

Staiga aiškiai suvokiu, kad esu labai laimingas žmogus. Nieko nelankau seneliu namuose, taip pat ligoninėje, pats taip pat neguliu palatoje. Nerūkau ir nežadu pradėti. O tai, kad kelis lyšnus kilometrus nuėjau… Taip dar sveikiau. Jau geriu kasdien po 10 kilometrų pro šoną suksiu, nei vieną dieną gulėsiu šioje ligoninėje!

Saulius Veržikauskas

 

Posted in Novelės and tagged , , , .

One Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.