Laimės parkas I

Pradžia

I.

 - Tėti, mes tau turime dovaną, kokios seniai neturėjai,  - paslaptingai pranešė dukra.

 - Dovaną…  - tyliai pakartojo tėvas.  - Kad man jau nieko nereikia.

 - Reikia, oi kaip reikia!  - šypsojosi moteris.

 - Tik,  - pritilo ji,  - gaila, kad nėra mamos, jai dovana taip pat labai patiktų…

 - Nieko, dukrele, aš jau susitaikiau. O ir gyventi ne kažin kas beliko, tikiuosi, greit su ja susitiksiu,  - raminosi tėvas.

 - Nagi, graudulį į šalį!  - moteris vėl tapo žvali. -  Ba bammm!

Ištiesė į priekį kažkokius kuponus. Aiškiai matėsi užrašas  - “Laimės parkas”.

 - Laimės parkas!  - nustebo senolis.  - Girdėjau apie jį, girdėjau. Sako, ten vyksta neįtikėtini dalykai.

 - Būtent!  - čiulbėjo dukra.  - Ir tu ten praleisi tiek laiko, kiek tik panorėsi, kad ir visą savaitę!

 - Savaitę… Tai bent! Tik, ką aš ten taip ilgai veiksiu?

 - Viską, ką tik norėsi,  - bėrė dukra. - Ten yra kinoteatras, paprastas teatras, koncertų salė, įvairūs restoranai, kavinės… Be to, tu tiesiog galėsi vaikščioti po miestą, po to  - po kaimo apylinkes. Yra miškas, ežeras, upelis, žodžiu, viskas, ką tu turėjai savo jaunystės metais. Ir svarbiausia - jokios technikos! Žmonės ten beveik visi jauni, tačiau mandagūs. Žodžiu, pamatysi, ką aš čia tau pasakoju! Už valandos išvykstame.

Senasis vyras skaitinėjo ant kupono surašytas instrukcijas.

“Griežtai draudžiama su savimi turėti bet kokio lygio mobilųjį įrenginį, integruotą id. info kortą, bet kokį elektromagnetines bangas skleidžiantį įtaisą.”

“Tai bent”,  - stebėjosi vyras. “Gerai, kad kol kas susilaikiau nuo įvairių saugumo ir informacinių implantų”.

Vyras, kaip ir jo dukra su šeima, jau sunkiai įsivaizdavo gyvenimą be dirbtinio intelekto, mobiliųjų įrenginių, įvairių informacinių ir bankinių implantų. Visame pasaulyje gal tik 10 procentų žmonių buvo “švarūs”, tai yra, dirbtinai nepagerinę savo atminties, neintegravę į kūną mobiliųjų įrenginių, apmokėjimo sistemų ir kitokių civilizacijos stebuklų. Apie “Laimės parką” girdėjo visi, tik retas galėjo jį aplankyti. Reikėjo būti “švariu”, toks buvo senasis vyras. O štai dukra su žentu pilnais plaučiais gyveno civilizuotą gyvenimą, jie apie “Laimės parką” galėjo tik pasvajoti.

 - Papasakosi, kaip sekėsi,  - važiuojant link parko džiūgavo dukra.  - Jei ten labai faina, gal ir aš kada nors visus čipus išsirausiu, paatostogausiu.

“Tu jau tikrai neišsirausi”  - pagalvojo senis, tačiau tylėjo.

 - Ko toks liūdnas?  - nedavė ramybės dukra.

 - Neliūdnas…  - nutęsė vyras.  - Tiesiog neįsivaizduoju, kaip jausiuosi parke, kur nėra jokios šiuolaikinės technikos...

 - Kaip nors išgyvensi. Juk dar nei vieno iš ten į ligoninę neišvežė, visi sveiki sugrįžo. Taip, taip, skaičiau statistiką ir lankytojų atsiliepimus!

 - Gerbiami ponai, už dešimties minučių atvyksime į vietą,  - pranešė kibernetinis automobilio pilotas. - Jūsų laukia puikus oras be lietaus, vakare  - nedidelis atvėsimas. Internetinis ryšys - pačios aukščiausios klasės, 20 G, tarifai standartiniai, radiacinis fonas jūsų implantams neturės jokios įtakos, sausųjų dalelių kiekis viename kūbiniame…

 - Stop,  - moteris balsu sustabdė besiliejančią informaciją.   - Norime paklausyti tėčio muzikos! Duok čempionus!

 - Prašau, ponai, Queen: We Are The Champions!

Automobilį užliejo beveik šešiasdešimties metų senumo muzikinis kūrinys. Fredžio holograma buvo tokia tikroviška, kad galėjai pagalvoti, jog šiuolaikinis mokslas pagaliau sugebėjo tobulai klonuoti praeities herojus, suteikiant jiems ne tik šeimininko išvaizdą, bet ir visus turėtus talentus. Ir šis klonas, su savo grupės draugais, grojo erdvėje atsivėrusioje scenoje, judėjo, kvėpavo, šaukė į mikrofoną. Moteris su savo tėvu tarsi sėdėjo pačioje pirmoje eilėje, susižavėję akimis sekė šią jau spėjusią mitais apaugti grupę.

Pasibaigus kūriniui pilotas pranešė, kad tikslas pasiektas.

 - Ką gi, tėti. Toliau jau pėsčiomis,  - moteris linktelėjo link visą horizontą aprėpiančios aukštos tvoros.    - Arčiau privažiuoti neišeis - blokuojami visi signalai, pilotas iš proto išsikraustys.

 - Šimtas metrų  - ne problema, -  šyptelėjo vyras. - Sudie.

 - Sudie,  - dukra pabučiavo tėvą.  - Eik štai prie anų vartų.

 Vyras nužingsniavo. Rankoje spaudė bilietą į parką. Apėmė nedidelė panika: juk su savimi neturėjo jokio mobilaus įrenginio, su dukra galėjo bendrauti tik akimis  - vidinis pranešimų įrenginys taip pat neveikė.

“Kaip keista”  - stebėjosi vyras. “Galvoje tik … mano mintys. Jokių pranešimų, reklamos, dukros ir anūkų pasisveikinimų… Tuščias kambarys vien su mano mintimis!”

Prie tvoroje išsiskiriančių ryškių vartų jo jau laukė.

Vyras ištiesė bilietą. Jį paėmusi moteris maloniai nusišypsojo:

 - Sveiki atvykę į “Laimės parką”!

 - Sveiki,  - suniurnėjo vyras.

Vartai atsivėrė, senolis godžiai dairėsi, tačiau kol kas nepastebėjo nieko keisto. Nors… Gal kaip tik, viskas buvo labai keista? Nesimatė jokių antenų, automobilių, danguje karaliavo tik paukšteliai, nesimatė nei vienos skraidyklės ar oro pašto transporto. Ir dar: nesijuto jokios vibracijos. Tikrai, po žeme nieko nevyko, aplinka alsavo tvirta ramybe...

-  Pone, norėtume su jumis susipažinti,  - prie moters priėjo dar keli maloniai atrodantys “vietiniai”.

 - Ant bilieto užrašyta: NS2588,  - stebėjosi vyras. - Šis vardas jums suteiks pilną leidžiamą informaciją apie mane ir mano veiklą!

 - Malonu, kad leidžiate sužinoti apie jus, tik… Mes neturime skaitytuvų, o ir jūsų veikla mūsų nedomina. Gal prisimenate vardą, kuriuo jus pavadino tėvai?

Vyras sumišo. Jau gal 15 metų senieji vardai nebenaudojami, nepatogūs jie, tik tuščias žodis ir viskas. Jokio informatyvumo. Tačiau savo vardą, be abejo, prisiminė.

 - Saulius,  - ištarė vyras.

 - Birutė,  - moteris ištiesė ranką.

Vyras automatiškai spustelėjo moters delną ir staiga jo viduje kažkas sprogo, išsiliejo: jis prisiminė, kad tokiu būdu žmonės seniau susipažindavo, o rankas vienas kitam spausdavo kiekvieną dieną! Jis pajuto moteryje slypinčią gyvybinę energiją, ko niekada nepajustum atkišęs paprastą informacijos mainytoją.

 - Andrius,  - ranką ištiesė kitas vyras.

 - Saulius.

 - Nijolė.

 - Saulius.

 - Gintas…

Vyras su malonumu spaudė rankas visiems norintiems, o tie taip pat buvo patenkinti  - šypsojosi, ir ta šypsena buvo kažkokia tikra, o ne dirbtinė A2 klasės šypsena, privaloma visiems dirbantiems su gyvais žmonėmis.

 - Sauliau, mes jus taip ir vadinsime -  tiesiog Sauliumi. Tinka?

 - Tinka,  - nusišypsojo vyras. Reikia pastebėti, kad jo šypsena staiga taip pat tapo tikra, natūrali.

 - Ir jūs mus vadinkite vardais. Jei pamiršite  - klauskite.

 - Gerai,  - sutiko Saulius.  - O ne paprasčiau būtų, kad ant marškinėlių užsidėtumėte ženklelius su savo vardais? Aš juk jūsų visų neprisiminsiu!

 - Sauliau, norime, kad jūs suprastumėte. Tai  - visai kitas pasaulis, kitas gyvenimas. Čia bendraujama ne todėl, kad privaloma, o todėl, kad įdomu, malonu. Tad, jums patikusių žmonių vardus jūs atsiminsite, o jei ir pamiršite  - drąsiai klauskite. Tai normalu, niekas neįsižeis. Nenustebkite, jei ir jūsų kas nors perklaus vardo.

Vyras santūriai šypsojosi: tokios šilumos jis nesitikėjo. Didžiąjame pasaulyje pramogų verslas buvo išvystytas iki begalybės, už terkoinus galėjai net Marse ilsėtis, tačiau tikrų jausmų neberodydavo niekas. O gal ir čia viskas daroma tik tam, kad įtikti? Na, bet, kaip seniau sakydavo: pagyvensim  - pamatysim!

Birutė nuvedė vyrą į jam priklausantį būstą. Tai buvo nedidelė medinė bakūžė šalia apvalaus tvenkinio. Senolis prisiminė, kad apie tokius būstus skaitė dar senuose, popieriniuose istorijos vadovėliuose, tačiau tikėjosi, kad viduje bus visa elementari šiuolaikinė įranga.

 - Sauliau, šis namelis dabar priklauso jums. Kaip žinote, čia nėra jokios technikos, net elementarių vizorių, tad, jūsų užduotis  - priprasti ir susirasti jums patinkantį užsiėmimą. Vaikščioti galite visur, kur tik širdis trokšta. Jei aptiksite kitą bakūžę, drąsiai užsukite į svečius. Štai ten, už pušynėlio, yra gyvenvietė. Ten rasite kinoteatrą, kavinių, kitokių šiame parke leidžiamų pramogų. Maistą jums pristatysime į namus, kiekvieną rytą. O šiandien vakare ateikite į gyvenvietę, į restoraną, ten jūsų lauks pirmoji vakarienė.

 - Kaip vadinasi restoranas?

 - Jis neturi pavadinimo.

 - Kaip aš jį rasiu?

 - Nepergyvenkite, jis   - vienintelis, neapsiriksite.

Moteris nužingsniavo link pušynėlio, vyras pasiliko vienas, su savo mintimis.

 - Kvaaaa, kvaaaa,  - keistas garsas nutraukė senolio apmąstymus.

“Kas gi čia dabar!?”  

Po truputį į galvą atėjo mintis: juk tai varlės! Varlės, kurių kvaksėjimo jis negirdėjo jau keletą dešimtmečių!

Vyras nuskubėjo prie tvenkinio. Jau iš toli pamatė jas, varles: išsišiepusios ir pūsdamos baltus burbulus, išsijuosusios gražuolės savo nuostabiu kvaksėjimu drebino aplinką. Žengė dar kelis žingsnius, ir dainininkės pliumptelėjo į tvenkinį.

“Cha, neužprogramuotos! Bijo!”  - su pasitenkinimo pagalvojo senis.

Priėjęs prie tvenkinio stabtelėjo. Gal nusiauti batus? O ką? Juk jis gerai pamena, kad tvenkiniuose būdavo galima braidyti ir net maudytis!

Nusimovė universalųjį apavą, beje, kainavusį net 2 terkoinus ir nedrąsiai sovėjo ant žolės. Padais juto malonią drėgną vėsumą. Nusišypsojo ir nedrąsiai įbrido į vandenį. Kūnu nuėjo malonūs pagaugai: basas  vandenyje jis stovėjo tik vaikystėje, tačiau jau po akimirkos prisiminė visus nuotykius, susijusius su vandeniu ir maudynėmis. Vėsus vanduo tarsi įjungė dešimtmečius užmirštas atsiminimų saugyklos kerteles.

“Malonnnuuu!”  - vyras negalėjo atsitokėti nuo patirto nuostabaus vėsaus vandens ir minkšto smėliuko poveikio.

Laukite tęsinio

Saulius Veržikauskas

Posted in Novelės and tagged , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.