Įdomus dalykas. Kiekvienas esat matę, kiek daug alaus rūšių Lietuvos prekybų centruose? Aš neskaičiavau, bet, koks 100 gal yra?
Šiandien išsiaiškinau, kad mūsų prekybos centruose tikro alaus praktiškai… nėra.

Gyvo, pagaminto iš tikrų, natūralių ingredientų, brandino tiek, kiek reikia tam tikromis sąlygomis, pagal senovinę receptūrą. Galiojančio tik kelias dienas.

Tad, teisybės dėlei, reiktų sakyti: “einu į maximą, nusipirksiu alaus imitacijos”. Tie nedideli šaldytuvėliai, su keliomis rūšimis brangaus alaus, patrauks tikrai ne kiekvieno akį.

Čia ir yra visa problema. Tikras, gyvas alus yra labai sveikas vartoti, alaus žinovai netgi teigia, kad nuo tokio alaus neįmanoma pasigerti. Na, čia gal  saiko reikalas. Bet ne tame esmė. Jei jau vyksta kova prieš alkoholio vartojimą, tai gal pradžiai reiktų drausti gėrimų imitacijas, o tikrus gėrimus  palikti ramybėje ir jiems netgi teikti prioritetą?
Dauguma tyrimų, kuriais bandoma įrodyti alaus vartojimo kenksmingumą, remiasi tyrimais ne su tikru gyvu alumi (gal laborantai net nežinojo kur tokio gauti), o įvairiais surogatais, mūsuose alumi vadinamais.

Panaši situacija su gira: natūralios, tikros, nepasterizuotos ir “nepagerintos” nenusipirksi niekur, nebent pats, namuose pasidarytum.
O natūrali gira ir gyvas alus – tai gėrimai, kuriuos vartojant per dieną po stiklinę, labai teigiamai veikia žarnyno mikroflorą, šie gėrimai  rekomenduotini po ilgo antibiotikų vartojimo.

Dar būdamas vaikas gerai pamenu giminių pasisėdėjimus vienkiemyje, netoli Birjagalos kaimo, Pakruojo rajone. Naminį alų virdavo dėdės žmona, teta Danutė. Kiek pamenu, vyrų prie šio svarbaus reikalo neprileisdavo, nebuvo, matyt, pasitikėjimo :) Alus gaudavosi šviesus, gelsvas, tarsi subrendusios rugių varpos, drumstas. Stiprumo jokio – pasakojo, kad, gal kokie 3 procentai alkoholio tebūdavo. Baisiai putodavo, iš statinių leidžiamas… Mums, vaikams, tik puta terūpėdavo, mat labai jau graži, tarsi sniegas atrodydavo, o suaugę, žinoma, prie uzbono sėdėdavo, dainas dainuodavo. Neidealizuoju tų laikų, tik, pamenu, po stalais niekas niekada nesivoliodavo, girtų kalbų nebūdavo. Žinoma, jei ant stalo neatsirasdavo buteliuko degtinės.

Alus buvo tiesiog privalomas kiekvieno giminės susitikimo atributas. Ir nesvarbu, kokia proga – Petrinės ar vestuvės. Tik, pamenu, per laidotuves alaus nebūdavo, nes renginys neplanuotas, iš anksto nepasiruoši… Na, jei nėra, tai ir nereikia.

Jokių žolelių, jokio skonio gerintojų į alų teta Danutė nedėdavo. Ne taip, kaip tai buvo pradėta daryti jau 10 dešimtmečio pradžioje: staiga Rozalime (netoli Birjagalos) atsirado “naminio” alaus parduotuvėlių, kur galėdavai pigiai nusipirkti “šiferinio” per kojas ir smegenis kertančio birzgalo. Viskas, gero alaus era baigėsi: kam virti, vargti, jei gali pigiai nusipirkti? Ir – garantuotai, prisigerti? Ech…

Skaičiau: viduramžiais nemažai raganų sudeginta buvo, nes… žoleles visokias į savo virtą alų dėdavo. Kad geriau per smegenis važiuotų, kad priklausomybė atsirastų. Taigi, šiais laikais daugumą aludarių turėtų būti sudeginti. Kalbu apie tuos, didžiuosius, kurie turi visus privalomus leidimus prekyba alaus imitacijomis (nors, be abejo, turi galimybes pagaminti ir tikrą alų, ką kartais ir daro). Be abejo, kad Lietuvoje egzistuoja ir pogrindis, kur gaminamas pats tikriausias, ypač skanus ir palankus sveikatai, alutis – šnekutis. Tik, mūsų šalies politikos dėka, imitacijų ir blogio gamintojams teikiamas prioritetas, o tie gerieji ir toliau kovoja praktiškai pogrindyje.

Kažkas panašaus vyksta su saldaus gyvenimo planuojamais draudimais. Turėtų valdantieji proto, ne cukrų ribotų, o saldiklius… Et, kol kas daug kas pas mus daroma tiesiog atvirkščiai, nei reiktų.

Pala, net mintį pamečiau, ko čia aš taip apie alų įsivažiavau :) Prisiminiau: facebook’e man pradėta aiškinti, koks alus kenksmingas, kaip jis ten moteriškais hormonais papus vyrams augina, kaip tie vyrai moteriškėja, kaip vyriškasis galiukas pūna ir pan. Kažkaip iš karto pagalvojau apie vikingus, tokius labai jau “moteriškus” vyrukus, kurie baisiai jau alutį mėgdavo, o dėl jų antpuolių drebėjo galingiausios tų laikų kunigaikštystės ir karalystės. Tada ir pamaniau – o gal mes šiais laikais vis tik ne alų, o jo imitacijas geriame? Po pokalbio su alaus žinovais, po keleto dokumentinių filmukų bei įdomių straipsnių alaus tema, vis labiau įsitikinu: alus yra nuostabus gėrimas, tik jo beveik nelikę. Kad paskanauti šio nuostabaus nektaro, reikia ieškoti mažai besireklamuojančių barų Vilniuje, ypač gerai orientuotis prekybos centruose arba važiuoti į Čekiją, Slovakiją, Vokietiją…

Gero alaus bei alaus gamintojus kviečiu reklamuotis: jums ypatingos sąlygos – dar 10 procentų nuolaida. Reklamos įkainius bei svetainės statistiką galite pamatyti čia.

Saulius Veržikauskas

Patiekalai ketogeninei mitybai
Skaitiniai
Paplepėjimai
http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/08/IMG_20160903_142658-1024x768.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/08/IMG_20160903_142658-150x150.jpgSaulius VeržikauskasPaplepėjimaiSkaitiniaialus,gira,gyvas alus,žarnyno mikrofloraĮdomus dalykas. Kiekvienas esat matę, kiek daug alaus rūšių Lietuvos prekybų centruose? Aš neskaičiavau, bet, koks 100 gal yra? Šiandien išsiaiškinau, kad mūsų prekybos centruose tikro alaus praktiškai... nėra. Gyvo, pagaminto iš tikrų, natūralių ingredientų, brandino tiek, kiek reikia tam tikromis sąlygomis, pagal senovinę receptūrą. Galiojančio tik kelias dienas. Tad, teisybės dėlei,...