Dėmesio: visą pokalbį su gydytoju galite perklausyti (straipsnio apačioje interviu įkeltas į youtube)

Apie problemas sveikatos apsaugos sistemoje, korupciją, kyšius ir dovanėles, kalbamės su gydytoju – chirurgu Robertu Skirkevičiumi (K – korespondentas)

K: taigi apie ką kalbėsime?

R. Skirkevičius: apie tai, kas dabar yra, nors neturėtų būti, ir apie tai, ko iš tikrųjų nėra, tačiau pristatoma kaip esama. Apie tai, jog sveikatos apsaugos sistema sudėliota taip, kad žmogus, kuriam reikalinga sveikatos paslauga, niekaip negalėtų paveikti jos eigos ar apimties. Apie gydytojus ir slaugytojus, kuriems valstybė numatė pareigas, tik pamiršo apie savo atsakomybę. Apie sveikatos paslaugos teikimo tvarką – tą savotišką burtų knygą, kurios vos ne kiekvieną teiginį galima vartyti kaip nori. Apie privalomąjį sveikatos draudimą, kurio nėra ir nebuvo, nes juk niekas su piliečiu jokios draudimo sutarties nėra sudarę ir jau vien todėl tas pilietis neprivalo atsiskaityti. Apie to privalomojo draudimo pamatinius principus – visuotinumą ir solidarumą, kuriuose galima įžvelgti anuometinės Sovietų Sąjungos siekį, nusakytą šūkiu: „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“. Apie korupciją medicinoje, jos schemas ir „neįveikiamumą“.

K: gal pradėkime nuo korupcijos. Tai ar medicinoje ji yra, ar jos nėra?

R. Skirkevičius: trumpas atsakymas būtų: „Taip“, o ilgesnį jau reikėtų skaidyti į atskiras dalis ir analizuoti priežastis.
Sutarkime, kad korupcija pasireiškia ten, kur yra hierarchija, ir kur vienas žmogus priima kokį nors sprendimą kito žmogaus atžvilgiu. Akivaizdžiausias pavyzdys būtų kyšis. Na, kadangi kalbame apie mediciną, pamėginkime įvertinti populiariausią atvejį – paciento kyšį gydytojui.
Štai kad ir toks atvejis. Išvykdamas namo po gydymo stacionare, pacientas atneša šviežiai spaustą sūrį, gabalą savo paties rūkyto kumpio ar pan. Ar tai kyšis? Kaip turi pasielgti gydytojas? Apšaukti galbūt solidaus amžiaus pacientą, kad šis esąs amoralus, ir parašyti tarnybinį pranešimą savo administracijai? O gal paprasčiausiai padėkoti?

Gydytojas Robertas Skirkevičius

K: bet juk tai nėra geras reiškinys…

R. Skirkevičius: sutinku. Na, prie šito reiškinio priežasčių dar grįšime.
Kita situacija. Gydytojas apžiūrėjęs pacientą pasako, kad šis galįs gydytis namie. Ir čia pat į kišenę jam įsliuogia vokelis… Daktaras staiga persigalvoja ir paguldo į ligoninę. Kyšis? Akivaizdus. Be jokių galimų pasiteisinimų.
Vis dėlto būna ir ne tokių aiškių situacijų. Kartais atvyksta ligoniai, sergantys lėtinėmis ligomis, kurie tikrai gali gydytis ambulatoriškai, vis dėlto neretai jiems pavyksta sugraudinti priimantį gydytoją ir patekti į stacionarą. Priežasčių gali būti begalė: šaltas oras, maža pensija, nelanko vaikai ir pan. O kartais gydytojas pasirodo esąs ne toks įkalbamas ir sausai paaiškina: „Ne, aš neturiu priežasčių jūsų guldyti, jus sėkmingai gali prižiūrėti šeimos gydytojas“. Tada ligonis staiga „sustiprėja“, pradeda šaukti, kad čia esantys vien kyšininkai ir esą tik todėl, kad jis nesumokėjęs vokeliu, jį metantys į gatvę. Grasina „24 valandomis“, „Specialiu tyrimu“ ir kitokiom televizijom, kurios įvesiančios tvarką.
Esu matęs vieną daktarą, kuris įvykus tokiai „kolizijai“ tiesiog pasakydavo: „Tai duokit tų pinigų, ir paguldysiu“. Poveikis būdavo triuškinantis. Piktasis ligonis tėkšdavo keletą rusiškų jaustukų ir numojęs ranka išeidavo. Nebuvo nė vieno, kuris siektų piniginės ar paklaustų, kiek reikia. Taigi ir pacientų būna visokių.
Kyšis, mano galva, turi vieną aiškų atributą – jis pakeičia „žaidimo taisykles“. Sprendimas nuo jo tampa k i t o k s.
Dabar apie tas vadinamąsias dovanas. Tai ir tradicija, ir savotiškas gydytojo pirkimas. Keisčiausia, kad su tuo rimtai kovoti nėra suinteresuota nė viena pusė: nei pacientas, nei gydytojas, nei galop ligoninės administracija.

K: kodėl?

R. Skirkevičius: pacientas tikisi, jog kitą kartą apsilankius gydytojas jam bus lyg ir skolingas, gydytojas papildo savo biudžetą, o administracija lieka patenkinta, kad galima mokėti mažesnį atlyginimą.

K: tai gydytojai parsidavinėja?

R. Skirkevičius: deja, taip. Kai žmogus nuvertintas, tai parsiduodamas ypatingų dvasinių kančių nepatiria. Apie 700 eurų į rankas – toks yra vienas labiausiai paplitusių užmokesčių gydytojui, dirbančiam visą darbo dieną. Aišku, galima įsidarbinti keliose įstaigose, lakstyti iš budėjimo į budėjimą. Tada uždarbis bus didesnis, o nuotaika kiek geresnė. Na, bent laikinai – kol prasidės rūpesčiai šeimoje ar pašlis sveikata.
Yra dar ir pensijinio amžiaus gydytojai, kuriems savotišką priedą prie algos moka „Sodra“ – pensijos pavidalu. Pastarieji dažniausiai būna lojalūs administracijai, nes alga su pensija juk vis tiek daugiau negu vien pensija, o juos pačius galima naudoti kaip pavyzdį, kad atlygiai už panašų darbą turi būti panašūs.

K: jūsų nuomone, kai pacientas duoda dovanas – ar tai vis dėlto korupcija, ar ne?

R. Skirkevičius: pavadinsiu tai švelniuoju variantu. Ne gydytojo reikalas dairytis į paciento kišenę. Gydytojas turi priimti, diagnozuoti ir paskirti gydymą. Pacientas savo ruožtu turi gauti kokybišką paslaugą. Negana to, jis turi turėti teisę pasirinkti, o gydytojas – jam paaiškinti, kiek ir kokių sveikatos paslaugų gali gauti. Bet apie tai kiek vėliau, kai prieisime prie to reiškinio, kurį vadina privalomuoju sveikatos draudimu.
Dabar, kol pacientų dovanos vis dar sudaro ne tokią menką gydytojų pajamų dalį, o gydytojai vis dar lieka savo darbo vietose, kova su šia korupcijos forma liks tik imitacija. Korupcija kaip reiškinys įgyja prielaidas išnykti tik tada, kai tampa per brangi.
Deja, vienas pastarųjų sveikatos apsaugos ministrų, kuris sunkiai susirgo ir mirė po vieno iš ilgųjų savaitgalių, pasistengė, kad korupcija… būtų prieinama kiekvienam. Jis įsteigė anoniminį korupcijos prevencijos telefoną. Principas maždaug toks: „Na, jei nenori susitarti už pinigus, paskambinsiu, kur reikia, ir padarysi už dyką“. Spėkite, kas bus kaltas, kai į gydymo įstaigą atvyks deleguoti tikrintojai… Tada niekas esmės neieškos. Pažiūrės, ar kortelėse puslapiai sunumeruoti, ar tinkamai sudėlioti antspaudai ir kableliai. O jei trūks bent vieno parašo..!
Žmogus pasijunti kaip tais „laukiniais devyniasdešimtais“, 10-ajame dešimtmetyje. Būdavo, atneši pareiškimą policijos įgaliotiniui, nes kiek įžymesni miesto chuliganai subraižė tavo išpuoselėtą žiguliuką. Jis pastumia popieriaus lapą atgal ir sako: „Patikėk, tu neturi problemos“. Tada supranti, kad ir jis yra žmogus ir visa, kas žmogiška, jam nesvetima, ir kad patarlė „Tyla gera byla“ ne iš piršto laužta.

K: betgi ant visų kabinetų durų prilipinėta lipdukų, kuriais raginama atsilyginti šypsena. Tai valdžia vis dėlto kovoja su tuo švelniuoju korupcijos variantu..?

R. Skirkevičius: o, taip… O ant policijos patrulių mašinų prilipdyta „Aš neimu kyšių“. Tai yra patyčios. Patyčios valstybiniu lygiu. Gal matėte ant sveikatos apsaugos ministro durų tokį lipduką, gal ministras pirmininkas ant savo tarnybinės mašinos prisilipdęs?.. O paskui stebimės, kodėl patyčios klesti mokyklose… Jos ateina iš gatvės ir būna puoselėjamos valstybės.
Grįžkime prie lipdukų su šypsena temos. Jie tikrai padarė ir tebedaro poveikį. Sumažėjo dovanų (taigi ir pajamų), taigi tarp personalo ir administracijos atsiranda vis daugiau įtampos. Mažėja pajamų ligoninių infrastruktūrai. Medžiagos ir priemonės tampa ne tokios kokybiškos – vaistai pigesni, įrankiai prastesni. Ligoninių finansinė padėtis dažniausiai suprastėja, joms tenka ieškoti jei ne savo steigėjo paramos, tai ministerijos ar europinių lėšų. Taigi atsiranda dar vienas ar keli žaidėjai, galintys lemti sprendimą. Tikimybė, kad sprendimas bus priimtas vadovaujantis kokybiniais ir ekonominiais kriterijais, labai sumažėja.
Negaliu nepacituoti vienos iš šiandieninės medicinos kūrėjos minties, pasakytos neformalioje aplinkoje: „Medicinos reformos esmė – pinigus absorbuoti savo lygmenyje“. Manau, nereikia aiškinti, kad šios grandinės gale yra pacientas.

K: tai kas tada grandinės pradžioje?

R. Skirkevičius: tas, kuris renka ir valdo finansinius srautus, kuris valdo veiklos licencijas. Dabar tai yra Sveikatos apsaugos ministerija, aplipinta jai pavaldžiais satelitais.
Reikia pavyzdžio? Lazdijų ligoninė 2016 metais. Dėdės ir tetos iš Vilniaus teritorinės ligonių kasos nusprendė, jog jauna gimdanti moteris yra gerokai mažiau svarbi nei senolis ar senolė atokiame kaime – todėl nutarė gimdymo paslaugos nekompensuoti, o vietoj to padidinti slaugos paslaugų apimtis. Ir kas iš to laimėjo? Ligonių kasa. Savivaldybė ėmėsi gimdymo skyrių išlaikyti savo lėšomis, tačiau tai truks trumpai. Kai ant kaklo užveržta kilpa, kvėpavimo vamzdelis ne ką tepadeda. Spėju, kad bus pakeistas arba „nugęsintas“ ligoninės administratorius, ir visiems taps lengviau. Net ir tai pačiai savivaldybei – sutaupys lėšų. O su ta „optimizacija“ žmonės apsipras.

K: tai negi senyvų žmonių nereikia gydyti?

R. Skirkevičius: būtent gydyti ir reikia. Sauskelnių keitimas, valgydinimas ir vartymas nėra gydymas. Tą iš savo biudžeto turi daryti socialinės struktūros. Neturi pajėgumų? Prašom, tegu samdo ligonines. Bet sveikatos draudimą reikia palikti sveikatai ir ligų prevencijai. Štai ir bus lėšų skiepams nuo meningokoko, nuo erkinio encefalito, nuo gimdos kaklelio vėžio. Kai kitą kartą žiniasklaida praneš, jog kažkur nuo meningokokinės infekcijos mirė kūdikis, atminkite, kad už jo gyvybę sumokėta sauskelnėmis.
Šį tą su slauga mėgino daryti tuometinis ministras Vytenis Andriukaitis. Kiek pamenu, jis siūlė palikti galimybę vieną kartą gauti iki 6 mėnesių trukmės slaugos paslaugą. Ir kas iš to išėjo? Šnipštas. Sovietinėje nomenklatūroje vartotas toks posakis: „Otfutbolili na čerdak“ – išvertus reikštų „Užspyrė ant aukšto“. Panašiai ir V. Andriukaičiui – jį paskyrė į aukštesnes pareigas, kad nieko negalėtų padaryti. Tiesą pasakius, sveikatos apsaugos sistemą supykdė dar keletas jo sprendimų. Na, kad ir tie lipdukai ant durų yra šio pono ministro palikimas.
Be kita ko, V. Andriukaitis yra sugalvojęs vieną įdomų žaidimą visuomenei – suvedęs duomenis, žmogus gali sužinoti, kiek valstybei kainavo jo pastarasis gydymas. Kur tas žaidimas žaidžiamas, nežinau – ar „Sodros“, ar Valstybinės ligonių kasos tinklalapyje. Man, kaip piliečiui, tai visiškai nesvarbu.
Man yra svarbu žinoti, kiek po apsilankymo gydymo įstaigoje man dar liko įmokų. Sakykim, nustatė mūsų tikrai geri gydytojai, jog reikia protezuoti širdies vožtuvą. Sakau: „Ačiū, supratau. Norėčiau tai padaryti Berlyno klinikoje“. Arba paprasčiau: „Ačiū, kad siūlote vietos ligoninėje gydyti bronchitą, tačiau man norėtųsi, kad įstatytų danties implantą“.

K: o ar įmanoma tai sužinoti?

R. Skirkevičius: techniškai – visai paprasta. Juk dabar viskas kompiuterizuota. Jeigu mokėjote mokesčius ir yra žinoma, kokia dalis skiriama sveikatos draudimui, tereikia suformuoti užklausą kompiuteriui, ir gausite atsakymą. Belieka atimti sveikatos įstaigose išleistą sumą, ir turėsite likutį. Jeigu bent dalį jo galėtų valdyti pats pacientas, beveik išnyktų eilės, kalnai nereikalingų konsultacijų ir tyrimų. Pacientas įgytų teisę ne tik pasirašyti ant lapelio, kad sutinka su gydymu ir tyrimais, kuriuos skirs gydytojas, bet ir juos valdyti.
O kol kas, pagal dabartinę praktiką, yra taip, kad paciento pinigai – ligonių kasos pinigai, bet ligonių kasos pinigai – jokiu būdu ne paciento pinigai.

K: tada kodėl taip nėra?

R. Skirkevičius: todėl, kad čia galioja tarytum koks komunizmas, tarsi pagal tą utopinį principą: „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus…“ Todėl, kad netekus valdymo svertų visada iškyla grėsmė. Grėsmė lėšoms, kurias sudėjo Lietuvos piliečiai, o valdo nedidelė funkcionierių komanda. Kuo ne demokratija? Juk „vienas žmogus – vienas balsas“. Šiuo atveju – viena įmoka. Vienoda visiems.
Argi milijonieriaus anatomija arba organų veikla skiriasi, sakykim, nuo lentpjūvės darbininko? Kiek žinau, varijuoja, bet nesiskiria. Ar žmogus, saugantis sveikatą, turi nors kiek geresnes sąlygas gauti sveikatos paslaugą? Ne. Jį tučtuojau pastatys į tą pačią eilę su pačiu pačiausiu narkomanu, kuris visą laiką rūpinosi tik kaip pakenkti savo sveikatai. Negana to, tas narkomanas tikriausiai dar gaus sudėtingesnius tyrimus ir jo gydymas bus brangesnis (taigi ir pelningesnis ligoninei). Jums tokia tvarka patinka? Man – ne.
Pafantazuokime… Gimdyvė iš kokio miestelio, kuri mokėjo mokesčius ir yra sukaupusi pakankamai, kad galėtų pageidauti geresnės paslaugos, atvyksta į tą ką tik ligonių kasos nurašytą Lazdijų ligoninę. Čia ją priima vietinis budintis akušeris-ginekologas. Sveria, matuoja, pildo dokumentus, veda į palatą. Tuo pat metu Vilniuje kitas akušeris-ginekologas – gal docentas, gal profesorius iš Santariškių klinikų – geria paskutinius gurkšnius kavos, sėda į automobilį ir važiuoja… į Lazdijus. Atvykęs perima pacientę, vadovauja gimdymui, jei reikia, atlieka cezario operaciją (juk asistentas čia pat). Tada visi pasidžiaugia nauju Lietuvos piliečiu ir, įsitikinęs, jog viskas vyksta sklandžiai, vilnietis išvyksta. Likęs personalas atlieka įprastinį darbą, po kiek laiko pacientė išleidžiama namo. Tiesa, prieš tai ji supažindinama su sąskaita už paslaugą. Čia surašyta, kiek kainavo infrastruktūra, kiek – budintis gydytojas, kiek – specialistas iš Vilniaus, kiek akušerė, kiek sanitarė. Ta sąskaita pateikiama ligonių kasai, ir viskas.
Arba garsusis skandalas, ištikęs Kaune esančius Krikščioniškuosius gimdymo namus. Jei veiktų tokia sistema, kad pacientas pats pasirenka, o gydymo įstaiga paprašo papildomos sumos iš ligonių kasos, jokio skandalo nebūtų buvę.

K: bet juk žiniasklaidoje skelbta, kad ši paslauga turėjo būti suteikta nemokamai?

R. Skirkevičius: va, čia tokia lyg ir Mikės melagėlio pasakėlė… Gimdant natūraliais takais (taip, kaip jau šimtus ir tūkstančius metų), ligonių kasa skiria tą pačią sumą pinigų, nepriklausomai nuo to, ar taikytas specifinis peridūrinis nuskausminimas.
Kadangi domėjausi šia situacija ir kažkiek išmanau medicinos virtuvę, pamėginsiu nusakyti pagrindinius principus. Peridūrinis nuskausminimas nėra labai pigus, jis tiesiogiai sumažina ligoninės pelną. Mūsų močiutės ir motinos gimdydavo su skausmais, o kadangi dabar XXI amžius ir gimdyti galima komfortiškai, ligoninė nutarė, jog tai gali būti vertinama kaip papildoma paslauga. Tokią paslaugą pacientas pasirenka savo iniciatyva, ir už tai gali būti imamas papildomas mokestis (žr. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 5 dalį, Lietuvos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymo nr. 3 priedo 6 dalies 3 punktą). Žinoma, jeigu jau pats gydytojas prižiūrintis nebūna nusprendęs, kad gimdyvei ši priemonė yra reikalinga.
Todėl Mikė melagėlis, kuris reiškėsi spaudoje, buvo neskaitęs įstatymų arba apie juos nutylėjo. Tiesa, jį apkaltinti grynu melavimu taip pat negalima. Ši paslauga yra visiškai nemokama – nei pacientui, nei ligoninei. Čia jau kas pirmas suspės visai legaliai pasiūlyti 80 eurų. Artimasis sumokėjęs ateina su kvitu, gydytojas atlieka savo darbą. Viskas. O jei tai antra valanda nakties? Buhalterija nedirba. Laukti ryto? Tada tuos 80 eurų duodi pačiam anesteziologui.
Landa korupcijai? Ir dar kokia! Ką jau ten pralįsti – tiesiog su arkliu pro ją prajoti gali. Manote, valdžia nemato? Puikiausiai. Tiesiog ją lopyti neapsimoka, geriau gaudyti tuos jojančiuosius. Juo labiau jei gali pasirinkti, prie kurios landos stovėti.
Kai nutinka panašaus pobūdžio įvykiai, aš visada sakau – nepatingėkite pasidairyti visame tame reikale vienos rankos. Ji turi būti su balto chalato rankove. Kodėl taip sakau? Todėl, kad, anot vieno iš šių dienų politikų, tai „visuotinai priimta praktika“. Dar vienas pažeidimas, ir štai – teritorinės ligonių kasos iniciatyva su ta gydymo įstaiga jau galima nutraukti sutartį! O ką tai reiškia, jeigu teiki vienos rūšies paslaugas? Kad užsidaro durys. Tikra dovana likusiems akušerijos skyriams ir gimdymo namams.
Beje, tas pastatas su uždarytomis durimis juk lieka Kauno centre, greta „Akropolio“, su puikiai išvystyta infrastruktūra…

K: tai kas ten vis dėlto atsitiko?

R. Skirkevičius: nieko. Vienas davė, kitas paėmė kyšį. Tikrą, su visais reikiamais atributais. Konkretūs asmenys su vardais ir pavardėmis. Ką, mano galva, turėjo atlikti atsakingi asmenys – ogi kreiptis į teisėsaugą. Tegu jau ten aiškinasi – gal vienas reikalavo, o kitas provokavo. Kol kas negirdėjau, kad kyšio davėjas būtų kuo nors kaltinamas.
Beje, kiek žinau, į šitą reikalą jau įsikišo Specialiųjų tyrimų tarnyba. Bus įdomu, nors informacijos bus mažiau.

K: o kaip tas atvejis, kai Vilkaviškyje gydytojas tiesiai šviesiai pasakė, kiek įdėti į jo ir kiek – į anesteziologo vokelius?

R. Skirkevičius:  ta pati situacija. Vienas davė, kitas – ėmė. Popieriai turi keliauti į ikiteisminę įstaigą, toliau – į teismą. Akivaizdu, jog vienas reikalavo, o kitas pakluso. Jokios galimybės pasirinkti. Galima, aišku, būti principingam, tačiau tai jau detalės. Apmaudu, jog apie šį gydytoją sklando gandas kaip apie itin gerą profesionalą. Deja, geri savo srities profesionalai irgi padaro blogų darbų.

K: o oficialiai ar galima sumokėti papildomai (tarkim, į ligoninės kasą) ir kad tuos pinigus išmokėtų gydytojams?

R. Skirkevičius: atrodo, 2009 metais valstybės auditas, patikrinęs paslaugų teikimo tvarką, nurodė, kad paslauga negali būti finansuojama iš keleto šaltinių. Taigi – arba ligonių kasos lėšos, arba paciento pinigai.
Formaliai išvengti įstatymo trūkumo galima, nes ligoninės turi paramos gavėjo statusą, todėl joms galima oficialiai aukoti. Paaukojus galima parašyti padėką, tarsi užuominą apie aptarnavusius gydytojus, tikintis, kad pinigai juos pasieks, na, sakykim, premijos pavidalu. Bet mano aplinkoje yra pasitaikiusi tokia situacija: žinomas žmogus vienai ligoninei paaukojo geroką sumą pinigų, tada administracija išsikvietė prie to prisidėjusius gydytojus ir slaugytojas, perskaitė gautą elektroninį laišką ir… kiekvienam paspaudė ranką.
Taigi mechanizmo nėra. O ir „nereikia“. Ar gali būti kokia nors korupcija aplinkoje, kurioje pati sistema gauna, skirsto lėšas ir pati save kontroliuoja? Jokiu būdu. Tai ir yra pati korupcija. Gauni – skirstai – kontroliuoji.

K. Norite pasakyti, jog didžiausia korupcija yra sistemos viršuje?

R. Skirkevičius. Taip. Bet kuris valstybinės sveikatos įstaigos vadovas yra politinio pasitikėjimo asmuo. Nori gauti – mokėk paskirstyti, jei kas nors užkliuvo – pakontroliuok. Va ir dėkite šią formulę bet kuriai įstaigai – ar tai bus valstybinio pavaldumo klinika, ar savivaldybei priklausanti sveikatinimo įstaiga.
Štai per praeitus rinkimus atsirado toks kandidatas į Seimo narius J. P., kurį laiką dirbęs vyriausiuoju gydytoju. Toliau – nors romaną rašyk… Vieną dieną ponas J. P. randa kažkur užkritusius – vajė! – pusantro milijono eurų!.. Čia pat J. P. prisimena, jog tai jo šviesaus atminimo tėvo palikimas. Kaip doras Lietuvos pilietis, jis tai nurodo savo turto deklaracijoje. Paskui atsitik tu man taip – J. P. nusprendžia kandidatuoti Seiman. O tuomet visokie nenaudėliai ima raustis po šiukšlių dėžes, nešvarius skalbinius, kai kada – ir po švarius. Radę klausia pono J. P.: „O čia kas per maišelis su pusantro milijono? Dėjom taip, dėjom kitaip – vis tiek pajamų trūksta, nesusidaro pusantro…“ Na, atsakyti: „Alachas davė“ Lietuvoje nepriimta, todėl J. P. atsako kaip priimta: „Tėtis davė“. Tie nenaudėliai net išsižioja – kaipgi taip?? „Iš kur gavo, nežinau. O ir paklausti negaliu. Tėtis jau pasimiręs“, – ponas J. P. paaiškina jiems. Ir čia padaro dar vieną klaidą – staiga sugalvoja, jog netyčia esąs deklaravęs eurais, o iš tikro ten esą litai… Taigi savo deklaraciją pataiso – į Seimą juk norisi, į antrą turą jau beveik patekęs.
Tik pažiūrėkite, koks to žmogaus ryžtas ir pasiaukojimas – vos per vieną naktį nuskursti 3,45 karto!.. Vis dėlto rinkėjai pasirodė esantys ne tokie, na, kaip norėjosi, nubalsavo ne už tą. Tada buvusiam kandidatui beliko atlikti paskutinę apmaudžią procedūrą – sumokėti pajamų mokestį. Ne, ne tą, kurį kiekvienas juodnugaris moka – „Sodra“ ir kiti, – o tą paprastą, 15 procentų.
Čia aš jau įžvelgiu gigantiškas mūsų valstybės galimybes. Kodėl apie tai nepaskelbus? Juk koks nors Pablas iš kokio Kolumbijos narkotikų kartelio , ko gero, už galvos stvertųsi sužinojęs: „Kur aš anksčiau buvau?! Štai kur šalis! Bet kokią sumą – už 15 procentų, tik pasakai: „Tėtis davė“ – ir viskas!“ Juoba kad Mockų Antanas galėtų prisidėti. Bogotos meru juk buvo, gali pareklamuoti savo tėvų šalį. Didesnei sumai – nuolaida. Investicijos plūsteltų kaip potvynio vanduo.
Ech, bet liūdniausias yra šios istorijos moralas. Jeigu ne ta žiopla deklaracija, ponas J. P. greičiausiai būtų patekęs į Seimą ir išsaugojęs pinigus. Tyliai. Niekam nežinant. Na, žinant nebent tiems, kuriems reikia žinoti. Kaip sakė Bradauskas jaunesnysis, kažkas turi būti paėmęs „už kankolų“. Tiesiog kad prireikus galėtų spustelėti.
Šis atvejis yra labai vaizdingas. Įsivaizduojate, kiek rankų teko paspausti ponui J. P.? Klasikiniais atvejais artimų žmonių ratas apsirūpina nekilnojamojo turto objektais ar suklesti jų biznis. Patys „autoriai“ pasilieka gyventi daugiabučiuose – taip patogiau ir saugiau.

K. Šiaip ar taip, juk sveikatos draudimas veikia. Žmonės gali kreiptis į gydymo įstaigas ir juos ten priima, suteikia pagalbą…

R. Skirkevičius. Dar kartą noriu pabrėžti, jog jokio sveikatos draudimo nėra. Yra mokestis (pavadinkime jį kad ir sveikatos mokesčiu). Tai ne draudimas, nes jis neatitinka elementarių draudimo sąlygų. Tai mokestis, kuris nėra susietas su paslauga – jis siejamas su pilietybe. Nesvarbu, ar esi toje šalyje, ar naudojiesi sveikatos paslaugomis – vis tiek turi mokėti.
Manote, jog valdininkai turėtų pasidomėti, kur yra mokesčių mokėtojas? Ką jūs! Tai žmogelis turi domėtis, kaip pasielgti, kad nemokėtų to, ko nebūtina mokėti. „Sodra“ savo geležine ranka uždeda apribojimus to žmogaus sąskaitai, nurašo reikiamą (gal tiksliau – norimą) sumą lėšų. Ir visai nesirūpina, kam žmogus būtų tuos pinigus panaudojęs – gal būstui, maistui, gal vaiko žaislams. Štai kaip praktikoje atrodo visuotinumo ir solidarumo principas.
O jei žmogus dar kiek abejoja, ar verta palaikyti ryšius su tėvyne, tai po šių savotiškų teisingumo akcijų jo mintys tampa gerokai skaidresnės ir konkretesnės. Ir ką padarė emigrantai? Pirmiausia pasistengė, kad lietuviškos jų sąskaitos būtų tuščios. O bankai, kaip žinia, Lietuvoje sveikatos mokesčio nemoka. „Sodra“ laikinai sustabdė šią procedūrą, atidėjo mėnesiui, o kaip mes žinome, nieko nėra pastoviau už laikinus dalykus. Manau, jog tikroji priežastis yra galybė pažeistų teisinių principų, kurie atsirado paskelbus šį sprendimą.

K. Ką tada daryti eiliniam žmogui, kuris anksčiau ar vėliau gali susirgti?

R. Skirkevičius. Pirmiausia – suprasti, jog sveikatos mokestis Lietuvos piliečiui yra privalomas. Antra – žinoti, kad tas mokestis nieko negarantuoja; mokėdamas vis tiek gausi tas pačias paslaugas, kurias gaus bet kuris dykaduonis. Trečia – įsidėmėti, jog tiesiogiai pirkti medicinos paslaugas visada yra pigiau. Ir galop kiekvienas pacientas turi visokiausių priemonių, kurias gali taikyti net šiomis sąlygomis. Tam reikia žinoti, kaip organizuojama sveikatos įstaigų veikla, kokie jos principai.
Šeimos gydytojai gyvena gerai, kai pas juos būna prisirašę daug pacientų, bet pastarieji nesilanko. Gydytojams mokama „už galvą“. Kuo daugiau ligotųjų, tuo įstaigai blogiau finansiškai. Todėl dauguma įstaigų formuoja eiles, kad apribotų sau krūvį ir išlaidas. Principas toks: „Kuo mažiau dirbsime, tuo geriau“.
O ligoninių principas yra kitas – joms kad tik būtų kuo daugiau konsultacijų ir tyrimų, nes už kiekvieną sumokės ligonių kasos. Tai tarsi ateitum į parduotuvę nusipirkti pieno ir duonos, tačiau tau dar įsiūlytų ir mėsos, ir vaisių, ir dar šio bei to, nes viskas įskaičiuota. Svarbiausia – procesas, ir kuo sudėtingesnis. Rezultatas irgi svarbu, bet tai jau antraeilis dalykas.
Žinodamas šiuos principus, pacientas jau gali numanyti, kas jo laukia vienu ar kitu atveju. Čia situaciją valdo įstaiga, o žmogus tarsi talonėlis nemokamoje sovietinio fabriko valgykloje. „Pasiimkite padėklą, – talonėlį pasmeigia ant metalinio virbalo, – kitas…“
Tačiau yra dar vienas paslaugų teikimo principas – pagal būtinąją pagalbą. Ją privalo teikti bet kuri gydymo įstaiga. Ir visiškai nesvarbu, kur gyvenate ir ar mokate sveikatos mokestį. Yra sudarytas būklių sąrašas, patvirtintas ministro, kada reikia neatidėliotinai teikti medicininę pagalbą. Sąrašas yra viešas ir, manau, kiekvienam potencialiam pacientui jį verta gerai išnagrinėti.
Pamėginsiu pailiustruoti. Sakykim, užpuola mane kosulys, taigi, nors nekarščiuoju, norėčiau gauti profesionalią medicinos paslaugą. Registratūroje pas šeimos gydytoją man pasako, jog yra eilė kokioms 2–3 dienoms, arba pats atėjęs pamatau, kad laukti reikės gal iki gydytojo darbo pabaigos. Apsisuku ir nuvykstu į skubios pagalbos skyrių, populiariai vadinamą priėmimo skyriumi. Paduodu dokumentus ir sakau: „Man 7–8 balų skausmas“, palaukiu, kol užpildo registracijos formą, pasitikslinu laiką ir ramiai sėdu laukti. Pagal būtinosios pagalbos teikimo aprašą tai yra trečios kategorijos 9-as punktas. Cituoju: „Paciento būklės vertinimas ir gydymas turi būti pradėti ne vėliau kaip per 30 min. nuo atvykimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigą“. Kaip paprasta, ar ne?

K. Tačiau jeigu dirba šeimos gydytojas, jus gali nukreipti pas jį..?

R. Skirkevičius. Grįžkime prie citatos – „būklės vertinimas ir gydymas“. Apie siuntimą pas šeimos gydytoją nėra nė žodžio. Mane turi ne vėliau kaip per pusvalandį priimti, apžiūrėti, diagnozuoti ir paskirti gydymą arba kito specialisto konsultaciją.

K. Betgi apie tą savo atseit stiprų skausmą jūs ten meluojate…

R. Skirkevičius. Na, ir kas? Aš neprivalau būti medikas. Man gal atrodo, jog tuoj tuoj mirsiu, o jūs įrodykite, kad ne. Tam reikia apžiūrėti, gal net paskirti tyrimus. Medikai atsisakyti niekaip negali – jie yra vergai, o aš pacientas – dievas. Tiesa, mane gali įspėti, kad jeigu būtinoji pagalba man nebus reikalinga, tai teks už konsultaciją susimokėti. Aš nė nemirktelėjęs sutiksiu – tegul tiria, skiria gydymą. Jei galop mane informuos, jog būtinosios pagalbos man tikrai neprireikė, taigi aš turįs susimokėti už paslaugą, – galiu susimokėti, o galiu ir ne. Jeigu aš piktas ir chamiškas, galiu parodyti didįjį pirštą, o jei esu mandagus – galiu pasiplekšnoti per kišenes, tarstelėti: „Oi, pamiršau piniginę“, atsidėkoti nustėrusiam gydytojui šypsena ir išeiti.

K. O kas tada sumokės už konsultaciją?

R. Skirkevičius. Jūs, aš, visi, kurie moka sveikatos mokestį. Jeigu ligoninė yra principinga arba ne itin sutaria su šeimos gydytoju, tai pateiks apmokėti sąskaitą jam, o jei nesinori pyktis su kolegomis, tai apžiūros kortelėje atsiras duomenų, jog buvau, na, jau visiškas ligonis, tiesiog būtinosios pagalbos atvejo etalonas, ir už tai sumokės ligonių kasa. Pacientui atsakomybės – jokios. Teisiškai jis net negali padaryti žalos ligonių kasai – žalą gali padaryti tik įstaiga.
Taigi atsidėkoti gydytojui šypsena yra šventas atradimas. Rekomenduoju naudoti kuo dažniau – ir gydytojai ims šypsotis jums. Taip ir stovėsime vieni prieš kitus besišypsodami (arba išsiviepę, kaip kam patogiau)…
Kol esami ir būsimi pacientai nesuvoks, kad būtent jie (o ne grupelė valdininkų) yra savo sveikatos savininkai, tol Lietuvos medicina nepasveiks. Ką ten medicina – žmonių orumas liks pasiligojęs, apniktas infekcijos.
Ši tema ilga ir sudėtinga, bet, norint nueiti ilgą kelią, reikia žengti pirmą žingsnį. Pirmas žingsnis, mano galva, turėtų būti tai, kad valdininkai turi atsakyti, kiek esi sumokėjęs to paties sveikatos draudimo mokesčio.

K. Ačiū už pokalbį.

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/04/robertas-skirkevicius-2.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/04/robertas-skirkevicius-2-150x150.jpgHarmonioMąstyk!kaip apgauti medikus,korupcija medicinoje,medicina,prievolė mokėti,sveikatos draudimasDėmesio: visą pokalbį su gydytoju galite perklausyti (straipsnio apačioje interviu įkeltas į youtube) Apie problemas sveikatos apsaugos sistemoje, korupciją, kyšius ir dovanėles, kalbamės su gydytoju - chirurgu Robertu Skirkevičiumi (K - korespondentas) K: taigi apie ką kalbėsime? R. Skirkevičius: apie tai, kas dabar yra, nors neturėtų būti, ir apie tai, ko iš...