1985 – ieji.

Skrydis iš Severomorsk (Rusija) į Vologdą (irgi Rusija). Lėktuvas vadinosi AN – 26.
Žodžiu, susodino mus, naujo šaukimo jūreivėlius ir pasakė, kad tarnausim sausumoj, bet ale vis tiek – jūrų aviacijoj. Žydri antpečiai. Bet šiaip – ne žydri, o vyrai būsim.
Mes, eiliniai – į krovininį skyrių. Karininkai ir generolai visokie – į keleivinį. O pertvara menka – kai anie geria ir viens kitą sveikina, mes viską girdim.
Pakilom, žodžiu, į aukštį, kažkur apie 2000 m ir lekiam. Sėdim, kaip kam jau ir bloga darosi. Toks lietuviukas – Stasiulionis, sako: vemsiu, chebra! Nu, vemk.
Iš VIP (karininkų ir generolų zonos) atėjo pilotas, kibirą atnešė: vemkit, myškit ir kitaip bjaurokitės, bet tik į kibirą!
Sakom Stasiulioniui – nu, vemk, ką darysi. Anas nori garbingas būt, sako: nesmardysiu aš čia jūsų.
O reikalas tame, kad skrendam krovininiam skyriuje, ir trapas nepilnai užsidaręs. Pro plyšius žemė matosi. Nu, kiltume aukščiau, sušaltume iki galo. O dabar kenčiam, nors tikrai labai šalta. Vis tik 2000 m. Ale ir mes – „šiaurės laivynas“, taip lengvai nepasiduodam.
Pridėjo galvą Stasiulionis prie plyšio, vems, tipo. Kiek vėmė, tiek vėjas atgal atpurškė – ir jo veidelį aptaškė, ir dar visus, šalia buvusius.
Supratom, kad myšt per plyšį taip pat neapsimoka. Stasiulionis savo pavyzdžiu tai patvirtino. Na, o į kibirą šlapintis nieks net nepagalvojo – kažkaip tai gėda atrodė.
Kenčiam. Kelias valandas.
Nusileidžiam, propeleriai dar ūžia, krovininis skyrius atsidaro ir mes vis lekiam į aerodromo pakraštį. Visi palaimingai atsisegam kelnes ir dar palaimingiau mežam. Staiga iš lėktuvo išeina moteris, matyt, kokio šyškos žmona ar meilužė, ranka parodo į būrį besišlapinančių piliečių, paskui ją iššliaužia visas girtas generolas ir užbūbnija:
– Otstavit! (tipo, sustokit – negalima).
Bet rimtai, tarsi koks vožtuvas suveikė – noras apsimyžti dingo. Visi užsisegėm spragas, atsisukom į generolą ir sustingome būsenoje „ramiai“.
Kai anas, visas girtas su moteriške išsirioglino, procesą pabaigėm.

Saulius Veržikauskas

Taip pat jums turėtų patikti

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/03/an26.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2017/03/an26-150x150.jpgSaulius VeržikauskasHumorasNaujausiNovelėsAn 26,Severomorsk,skrydis1985 - ieji. Skrydis iš Severomorsk (Rusija) į Vologdą (irgi Rusija). Lėktuvas vadinosi AN - 26. Žodžiu, susodino mus, naujo šaukimo jūreivėlius ir pasakė, kad tarnausim sausumoj, bet ale vis tiek - jūrų aviacijoj. Žydri antpečiai. Bet šiaip - ne žydri, o vyrai būsim. Mes, eiliniai - į krovininį skyrių. Karininkai ir...