Gydytojas reikalauja kyšio? Kaltas sovietmetis!

Kai norima pasakyti, kad medicinos paslaugos labai prastos, jos lyginamos su sovietmečiu.

Štai, ir šiandien radau straipsniuką, kur jauna mamytė piktinasi ligoninės ambientu bei personalu ir vis linksniuoja  –  “sovietmečio lygis”, “sovietiniai papročiai”.

Asociatyvi nuotrauka.

Pirmiausia mane nustebino tai, kad jauna moteris labai gerai informuota apie anų laikų sveikatos sistemą. Jei neklystu, nepriklausomi jau esame virš ketvirčio amžiaus, o tuo, kad moteriai, turinčiai kūdikį, yra virš 50 metų, kažkaip suabejojau. Nes tik tokio ir vyresnio amžiaus žmonės gali pakankamai gerai atsiminti tarybinių laikų gyvenimo detales.

Ką pamenu aš?

Buvau labai ligotas vaikas, persirgau, ko gero, visomis ligomis, kuriomis serga vaikai. Būčiau gimęs dar porą dešimtmečių anksčiau, tikrai būčiau iškeliavęs į dausas.

Taigi, šešerių metų man jau buvo operuotas apendiksas, po to buvau ilgą laiką kankinamas stomatologo  –  buvo sutaisyti visi dantys. Vėjaraupiai, kiaulytė, anginos, skarlatina, plaučių uždegimai  –  man buvo įprasti. Ketvirtoje klasėje buvau įtartas sergąs TBC, todėl kelis mėnesius praleidau Antakalnyje, “sanatorijoje”. Kai paaugau, vėl taisiau ir tiesinau dantis. Vėliau  –  operavo (prakirto) nosies pertvarą (visą vaikystę kvėpavau tik viena šnerve arba išsižiojęs). Aštuntoje klasėje susirgau gelta. Besimokant mokykloje visi buvome nuolat tikrinami, skiepyjami, daromos plaučių nuotraukos, stebimos Mantu reakcijos.

Tik noriu pasakyti, kad su anų laikų medicina susidūręs esu tiesiogiai. Kiek kartų daviau kraują iš venos ar piršto, ko gero, suskaičiuoti neužtektų dešimties rankų pirštų.

Jau vėliau, paaugęs, klausiau tėvų, ar sunku buvo manimi rūpintis, kiek pinigų sukišo daktarams. Atsakymas buvo pritrenkiantis  –  per visą mano “jaunystės karjerą” tėvai gydytojams į kišenę neįkišo nei vieno rublio. Sunku patikėti, tačiau aš tuo įsitikinęs.

Taškymąsis pinigais prasidėjo būtent tada, kai tapome nepriklausomi. Suprantama: šalyje suirutė, senoji sistema griaunama, naujoji dar nefunkcionuoja, o gydytojams gi iš kažko gyventi reikia!

Gaila, tačiau tendencija “duoti” mane lydėjo iki tol, kol mirė tėtis, o dar vėliau  –  ir mama.

Aš, dėl asmeninių priežasčių, nusprendžiau daugiau niekada nebesirgti, nes, lydėdamas artimuosius ar pažįstamus į gydymo įstaigas, matau begalines eiles, išvargusius klientus, ko niekaip neprisimenu tais žiauriaisiais sovietiniais laikais.

Jokiu būdu neidealizuoju: tikriausia, visko buvo visais laikais, tikrai atsiras žmonių, kurie anais laikais davė kyšius, kurie buvo gydytojų apgauti ar nugydyti. Tikrai vakarietiška medicina labai moderni, su tuo sutinku.

Tačiau norėtųsi, kad dabartines problemas būtų galima spręsti jau nebesidairant į praeitį. Ne tarybiniai laikai kalti, kad gydytojas ima, tuo labiau  –  kad jaunas pacientas duoda. Gyvenkime šių dienų aktualijomis, nesigręžiokime atgal, nebent iš praeities norėtume pasisemti kažko gero.

Nebuvo medicina anais laikais bloga, tikrai nebuvo. Kitaip nebūtų manęs ir milijonų mano kartos atstovų.

Saulius Veržikauskas

Posted in Be cenzūros, TSRS + LTSR and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.