Kaip nebūtų keista, mūsų smegenys, sudarančios tik apie penkiasdešimtąją mūsų viso kūno svorio dalį, gali vartoti gigantišką energijos kiekį. Žmogus, netgi gulėdamas ant sofutės ir spoksodamas į nieko naujo nerodantį televizoriaus ekraną, smegenims gali skirti ne taip jau ir mažai resursų – net iki 10 procentų visos kūnui skiriamos energijos. O kas darosi, kai žmogus pradeda mąstyti, kurti bei spręsti nekasdienes problemas? Tada, anot smegenis tiriančių mokslininkų, šios energijos sąnaudos gali padidėti net iki 20, o kai kuriais atvejais net ir iki 25 procentų!
Jūs tik įsivaizduokite – penkiasdešimtąją jūsų kūno dalį sudarantis organas suvartos net ketvirtį visos jūsų organizmui skirtos energijos!
Ar tai racionalu? Gamta sako, kad ne – tai tik tuščias energijos švaistymas, o visi mums reikalingi priimti sprendimai jau prieš milijonus metų išspręsti ir „užrašyti“ pačiose smegenų gelmėse – taip vadinamose reptilijų smegenyse. Tai patys seniausi smegenų dariniai, kuriuos mokslininkai ypač aiškiai mato žmogaus embrione, kai jo išlikimui ir tolimesnei egzistencijai tereikalingi tik instinktai ir refleksai. Mąstyti jiems, bent kol kas, nereikia.
Tad, kaip nebūtų gaila, tačiau pirminė, gyvuliškoji žmogaus prigimtis mus tiesiog šaukte šaukia – negalvok, vadovaukis instinktais, intuicija ir taip tu sutaupysi kalnus maisto. Mūsų organizmai, milijonus metų pratinti prie to, kad maistas – tai laiminga sėkmė, suteikiantį šansą bent šiandien patenkinti visą ar bent svarbiausią dalį energetinių poreikių ir, kad esant galimybei, reikia valgyti ir kimšti, kiek tik pajėgi, į maistą reaguoja taip, tarsi tai būtų mūsų paskutiniai pietūs gyvenime.
Žiūrėkite, kaip kartais būna sunku susilaikyti, atsidarius šaldytuvą ir žiūrint į aromatingą rūkytos dešros gabalėlį. Mūsų instinktai, intuicija, mūmyse slypintis gyvulys mums sako: kimšk ir kuo greičiau! Rytoj maisto gali ir nelikti! O štai smegenų dalis, atsakinga už racionalų mąstymą, mums tvirtina priešingai: na, kam skubėti, kam persivalgyti, juk maistą šaldytuve rasi ir ryt ir poryt ir po metų…
Ko gero, dabar visiems aišku, kodėl daugumai žmonių nepatinka mokytis, kurti, iš esmės gilintis į problemas – to jiems neleidžia mūsų seniausiosios smegenų dalys. Juk išgyventi galima ir be mokslo, be fizikos formulių bei žinių apie kitas planetas. Tad, kam vargintis? Sprendimai jau mumyse arba mes juos galime „įsikelti“ jau gatavus.
Smegenys, kaip ir kiti žmogaus organai, krauju geriausiai aprūpinamos būtent tada, kai jos naudojamos. Jei žmogus ilgą laiką vadovausis vien instinktais, tai ši smegenų dalis bus geriausiai ir maitinama, dominuojanti. Jei žmogus nuolat mąstys (nežiūrint į tai, kad tai – didelės energijos sąnaudos), geriausiai veiks būtent ši smegenų dalis (dalys), kurios ir dalyvauja mąstymo procese. Nenaudojami ar retai naudojami organai degraduoja, tad, jokių naujovių nerasime ir smegenų pasaulyje. Smegenų daliai, atsakingai už mūsų instinktus ir intuiciją, degradacija negresia, nes ši smegenų dalis įdarbinta nuolat ir yra visos mūsų elgsenos, gyvenimo būdo, pagrindinė programa.

Pavojus nuolat kyla tik mūsų „mąstančiąjai“ smegenų daliai. Nelavinsi jos – neuronai sunyks, kitas smegenų dalis jungiantys ryšiai iširs, galų gale kai kurios smegenų sritys gali ir apmirti. O kaip kitaip – juk nenaudojama!
Kas darosi, kai žmogus priartėja prie savo gyvuliškojo „aš“? O, jis jaučiasi puikiai – smegenys patenkintos, nes naudoja mažai energijos. Jos netgi išskiria endorfiną – žmogus jaučia palaimos jausmą, pakylėtumą. Organizmas visomis pastangomis stengiasi žmogų išlaikyti tokiame ar panašiame būvyje: tai ekonomiška ir patikrinta per milijonus evoliucijos metų.
Kaip jau minėjau – mūsų instinktai jaučia tik dabartinę būklę, į ateitį jie nežiūri. Kaip nebūtų gaila, tačiau mes susikūrėme tokią gyvenimo tvarką, kad, jei vadovausimės vien instinktais, ilgai neišgyvensim. Kyla klausimas – nejau mūsų organizmas toks „kvailas“, kad nei kiek nesirūpina mūsų didesniu prisitaikymų prie esamų sąlygų ir ilgesne žmogaus egzistencija?
Ne, organizmas tikrai ne „kvailas“. Paprasčiausia, mes norime kažko, kas kertasi su tuo, kas kurta ir tobulinta milijonus metų ir, beje, imant populiacijos išlikimo galimybes, pasiteisino. Mes norime ilgai gyventi, būti sveiki, kai tuo tarpu mūsų organizmui svarbus, praktiškai, tik vienas dalykas – susilaukti palikuonių. Po to mūsų misija iš esmės baigta. Susilaukei vaikučių, pastatei juos ant kojų, tai yra, pasirūpinai jų tolimesniu išlikimu (minimaliai) – gali drąsiai pas Abraomą keliauti. Gamtai, žmonių populiacijai nuo to tik geriau. Ir kam reikalingas ilgas gyvenimas? Jei kokie paveldimi pakitimai organizme ir įvyks, tu jų vis tiek neperduosi, su savim į kapus nusineši. Tad, ilgas individo gyvenimas racionaliai nepateisinamas. Tuo labiau, kad ilgai gyvendamas tu turi maitintis ir taip mažinsi tave supančių jaunų ir produktyvių gentainių šansus nuolat gauti maisto ir tuo pačiu – pratęsti giminę.
Tai va, kodėl mes taip nemėgstame mąstyti, o su didžiausiu pasitenkinimu atsiduodame instinktams ir gamtos šauksmams.
Tačiau mąstymas mus ir skiria nuo gyvulinio pasaulio. Mes, kaip ir visi žinduoliai, turime specifinę smegenų dalį, tik mums būdingą. Ir ši smegenų dalis (proporcionaliai) didžiausia būtent pas žmogų. Raukšlėtoji smegenų dalis (be abejo, ne tik ji ) yra atsakinga už abstraktų mąstymą, už sprendimus, kurie gali organizuoti jūsų gyvenimą, ignoruojant smegenų dalis, siūlančias vien instinktus ir refleksus.
Norime likti žmonėmis – šia smegenų dalimi turime labiausiai ir rūpintis. Rūpestis elementarus: organo, kuriuo naudojies, geras aprūpinamas energija bei deguonimi. Deguonį bei energiją gauname per kraują. Visą tai organas gausiai naudoja, jei ir pats yra „užvestas“. Nustok mąstyti – ir smegenų žievė krauju jau daug mažiau aprūpinta… Nemąstyk visai ir nuolat – prasidės neuronų nykimas… Be abejo, tu išliksi, nes šių smegenų funkcijas perims kitos smegenų dalys, tačiau jas atliks savotiškai, pagal savo „supratimą“. O kaip gi kitaip? Jei viską galėtų tik viena smegenų dalis, tai evoliucija jas ir išstumtų į priekį, į dominuojančias pozicijas. Deja, viskas ne taip paprasta.
Kas žlugdo mumyse žmogų, o į pirmąsias pozicijas išstumia gyvulį? Tai – gatavi sprendimai, nediskutuotinos taisyklės, procesai, kurių metu „žmogiškosios“ smegenys „atjungiamos“ ir vadovaujamasi vien reptilijų palikimu.
Kaip nebūtų gaila, tačiau labiausiai mūsų smegenys degraduoja (jose žūna milijonai neuronų) dėl įvairių tikėjimų. Nesvarbu, kuo tu tiki – pranašu, nusileisiančiu iš dangaus, ar kokia nors politine sistema, netgi kokiu nors mokslu – tai žlugdo tavo žmogiškumą, verčia kuo mažiau galvoti.
Tikėjimas (bet kuo) – tai tavo elgsenos taisyklės, tai gatavas sprendimas, gyvenimo modelis. Laukinis gyvūnas taip pat turi savo gyvenimo modelį – tai instinktų, emocijų kuriamos taisyklės, kurių nesilaikyti jis negali. Tik taip jis išlieka ir taupo brangią energiją. Žmogus, besivadovaudamas kokiu nors tikėjimu, energiją taupo taip pat. Jis net gali jaustis laimingu (dėl energijos ekonomijos smegenys duoda signalą išskirti „laimės“ hormonus). Tikėjime mąstyti nereikia. Todėl jis ir vadinamas „tikėjimu“. Smegenys triumfuoja, žmogui ramu ir gera. Ilgainiui tam tikros smegenų dalys apmiršta ir žmogus jaučia dar didesnę palaimą. Tik tada jau iškyla kitokio pobūdžio klausimas – ar tai vis dar žmogus, ar tai jau gyvulys?
Sunku rašyti šiuos žodžius, tačiau mokslas tuoj oficialiai pateiks daug kam nemalonią tiesą – ilga ir nuolatinė meditacija * žmoguje naikina žmogiškumą ir į priekį pastato žmogaus gyvuliškąjį pradą. Meditacijos metu visos smegenys krauju aprūpinamos minimaliai. Nereguliari ir trumpalaikė meditacija nepakenks, o atvirkščiai – leis atsipalaiduoti. Tačiau reguliari ir nuolatinė – tai mūsų smegenų laidotuvės…
Nuolat ir profesionaliai medituojant ypač sustiprėja intuicija. Tame tikrai nėra nieko blogo, nes intuicija – tai mūsų „reptilijų smegenų“ duodamas sprendimas, kuris, beje, tikrintas milijonus metų. Intuicijos pagalba mes dažnai priimame labai racionalius ir teisingus sprendimus, tačiau turint gerai prižiūrimas „žmogiškąsias“ smegenis mes galime priimti panašų sprendimą, o atsižvelgiant į specifines gyvenimo situacijas, šis sprendimas gali būti ir teisingesnis.
Žmogus visada vadovaujasi jame slypinčio gyvulio ir žmogaus pradų diktuojamais sprendimais. Abu jie yra geri, tačiau būtent „žmogiškasis“ mąstymas mus išskiria iš kitų gyvūnų pasaulio.
Visa, kas sukurta civilizacijos, būtų neįmanoma, jei žmogus visada būtų vadovavęsis vien intuicija bei emocijomis. Civilizacijos pasiekimai – žmogaus mąstymo padarinys. Gerai tai, ar ne, spręsti neapsiimsiu. Galbūt būtų geriau dar vis lakstyti su kuoka, kartais įšokant į medį, kartais nusileidžiant į pievą, visą savo elgseną perleisti vien instinktams ir jaustis laimingu. Galbūt geriau. To nežinau, spręsti jums patiems. 

Saulius Veržikauskas

Patiekalai ketogeninei mitybai
Skaitiniai
Paplepėjimai

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2015/01/smegenys-1.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2015/01/smegenys-1-150x150.jpgSaulius VeržikauskasPaplepėjimaiaktyvus gyvenimo būdas,autizmo,Kraujas,meditacijos žala,reptilijų smegenys,smegenys,taupo energiją,ŽmogusKaip nebūtų keista, mūsų smegenys, sudarančios tik apie penkiasdešimtąją mūsų viso kūno svorio dalį, gali vartoti gigantišką energijos kiekį. Žmogus, netgi gulėdamas ant sofutės ir spoksodamas į nieko naujo nerodantį televizoriaus ekraną, smegenims gali skirti ne taip jau ir mažai resursų – net iki 10 procentų visos kūnui skiriamos...