Gailestis

Moterys yra tikrai žiaurios.
Štai, virtuvėje kriauklėje radau didelę žalią, tačiau negyvą musę. pasirodo, maniškė ją tyčia karštu vandeniu perliejo ir, būtų jau išmetųsi, bet bjauru jai, todėl mane pasikvietė, kad ištraukčiau.
– O sakyk, – pradėjau apeliuoti į moters jausmus, – tau kartais nebūna gaila musių? Aš suprantu, jos neša mikrobus visokius, nes prieš tai tupi konteineryje ant papuvusios žuvies galvos ar katino išmatų. Bet juk vis tiek – tai dievo padarėlis, skraido sau, kaip paukštukas, tik mažas. Man, pavyzdžiui, kartais jų gaila būna. Pamatai ant lango, artiniesi, o ji, vargšelė, jaučia, kad mirtis sėlina, pradeda spurdėti, drąskytis į visas puses, vis pro stiklą išskristi bando… Juk ir ji širdį turi – jaučia. Gal ne mažiau, nei mes jaučia…
 – Ne, man musių negaila, nei kiek.
Po to atidžiai pasižiūri į mane:
 – Klausyk, musių gailėtojau, tu kartais nesergi?
Va, ir pasikalbėk su moterimi apie jausmus…
Saulius Veržikauskas

Posted in Aš ir mano Moteris and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.