Tiesiog fiziškai jaučiu pilnus neapykantos ir pykčio žvilgsnius tų, kurie perskaitė aukščiau esantį pavadinimą.

Pykstama – nes tuoj sugrius ilgus metus kurta ir tobulinta pasaulėžiūra.

Pykstama – nes šiuo pavadinimu užbraukiamas bet koks žmonijos gėrio sklaidos apibrėžimas, altruizmo esmė.

Pykstama – nes tai taip neįprasta. Galų gale, taip niekas dar nekalbėjo.

Tačiau esu ramus.

Parašyti šį tekstuką paskatino amžinos ir nesibaigiančios diskusijos apie egoizmą bei altruizmą, nardymai ir „vartymai“, bandant surasti kažkokį tai „tiesos kelią“, vertinimai, ką ir kada žmogus daro blogai, kada – jau gerai. Ir baisiausia, kad į šį minčių karą įsivelia vis daugiau išsilavinusių žmonių, baigusių po dvi, net ir tris aukštąsias, panašiomis temomis parašiusieji mokslinius darbus ar apsigynę disertacijas. Ne, blogumas ne tame, kad tai išsilavinę žmonės, o tame, kad jie pradeda vartoti vis daugiau įmantrių terminų, mokslinių išsireiškimų ir visą diskusiją apie šį esminį gyvų būtybių aspektą paverčia tiesiog neiššifruojamu ir absoliučiai nebesuprantamu diskusijų objektu.

O gal viskas daug paprasčiau? Galbūt viską galima paaiškinti daug paprasčiau, pasitelkus, kaip pavyzdį , paukštelius ir kitokius mums gerai pažįstamus gyvus padarėlius?

Taigi, paukšteliai.

Čia gali būti jūsų teksto, tinklalapio ar puslapio nuoroda

Vienoje, mums gerai žinomo socialinio tinklo, diskusijoje apie egoizmą bei altruizmą, kaip tik ir pasitelkiami paukšteliai. Ten sakoma, kad kol jie dar maži, jie sugeba tik imti, o paaugę, būna priversti jau ir duoti. Žodžiu, atsiranda kažkoks paukštelių lygio altruizmas. Viskas tarsi paprasta ir logiška.
Išsiaiškinkime.

Mažas paukštelis, be abejo, teturi tik vieną pagrindinį ir stipriausią instinktą: smarkiai išsižioti, brautis į priekį ir ryti maistą. Pavadinkime tai priverstiniu, natūraliu, prigimtiniu egoizmu.

Užaugęs paukštis pats suka lizdus, peri kiaušinius ir maitina savo palikuonis. Tai altruizmas?

Tai tas pats „prigimtinis“ egoizmas. Tik šiuo metu paukštis vadovaujasi jau kitu instinktu: rūpinimusi savo palikuonimis. Tik taip gyvendamas jis pratęs savo giminę ir tik toks jo gyvenimo būdas maksimaliai garantuos pačio besirūpinančiojo saugumą. Jei paprasčiau: užsiėmęs maisto paieška savo palikuonims, paukštukas elgsis taip, kaip milijonus metų elgėsi jo protėviai ir tai yra pats tobuliausias ir saugiausias gyvenimo būdas šiam paukšteliui ir, žinoma, jo palikuonims.

Na, į šį paukštelio gyvenimą galima žvelgti iš įvairių pusių, prigalvoti begales jo elgesio motyvacijų, paaiškinimų, tačiau faktas lieka faktu: jis gyvena vedamas amžinųjų instinktų ir tai nekvepia jokiu altruizmu.
O žmonės? Juk jų smegenų tūris daug didesnis, pasaulėžiūra platesnė ir je sugeba kontroliuoti savo instinktus?
Tas pats meškerykotis, tik kitoje rankoje. Net rūpestis savo vaikais – tik mūsų pačių ego tenkinimas. Jei vaikams bloga, bloga ir tau, todėl reikia padaryti, kad vaikams būtų gera. Gera pasidarys ir tau. Tai – rūpestis savo vidiniu komfortu.

Vienuolis, šventasis, „pateptasis“ be atlygio aukojasi žmonėms? Dalina patarimus ir šventą vandenį? Gydo be atlygio? Altruizmas, pasiaukojimas?

Ne.

Kažkas yra rašęs, kad, norint vertinti kito žmogaus poelgius, turi nugyventi to žmogaus gyvenimą. Galima tik įsivaizduoti, kas darosi tokio švento žmogaus viduje. Tačiau galima drąsiai teigti, kad jis kitaip gyventi negali: jis pilnas žinojimo, energijos, užuojautos ir visi šie dalykai, tarsi naujai atsiradęs šaltinis, veržte veržiasi iš ankšto duburio į platesnius vandenis, aplink visus gaivindamas savo tyra. Supraskite: ir šis šventas žmogus negali gyventi kitaip, jis tiesiog privalo dalintis savo žiniomis, išmintimi, gerumu. Kitaip jis susprogtų, suvirtų savo sultyse, pražūtų. Jo išsigelbėjimas – išsiliejimas. Ir jis liejasi. Gyvena savo gyvenimą.
Yra nušvitusių žmonių, kurių gyvenimo būdas – meilė visiems. Gal čia slypi absoliutus altruizmas, o egoizmo apraiškos ties nuline padala?

Ne…

Nušvitęs ir meilėje egzistuojantis žmogus – kito lygmens būtybė, nors dar turi ir mums visiems suvokiamą kūną, kalba mums vis dar suprantama kalba. Tačiau jis taip pat tik gyvena savo gyvenimą ir jo gyvenimo būdas mums atrodo lyg pilnas meilės stebūklas. Tačiau turime suprasti: kitaip gyventi jis jau nebegali! Ir jis elgiasi taip, kaip reikia JAM.
?…

Saulius Veržikauskas 

Saulius VeržikauskasMąstyk!egoizmas,instinktas,mąstyk,meilė,mūsų pačių ego,nušvitęs žmogus,paukšteliai,šventas žmogus,tiesos kelias,varomoji jėgaTiesiog fiziškai jaučiu pilnus neapykantos ir pykčio žvilgsnius tų, kurie perskaitė aukščiau esantį pavadinimą. Pykstama - nes tuoj sugrius ilgus metus kurta ir tobulinta pasaulėžiūra. Pykstama - nes šiuo pavadinimu užbraukiamas bet koks žmonijos gėrio sklaidos apibrėžimas, altruizmo esmė. Pykstama – nes tai taip neįprasta. Galų gale, taip niekas dar nekalbėjo. Tačiau esu...