Dvi savaites trūkęs egzorcizmo seansas katėms

„…Viltis miršta paskutinė…“ – mąsčiau eidamas į barą, Norėjosi nusigerti, užsimiršti ir, pagaliau, grįžus namo pakliūti į švarų, šviežumu kvepiantį savo kambarį, kuris, realybėje, dvokė labiau už mano jau dvi savaites nešiojamas kojines…

Dalykas tame, kad gyvenu su savo ligota motina. Ji – tiesiog Dievo avelė, nei musės, nei kokio kito vabalėlio nenuskriaus. O ką jau kalbėti apie kiek didesnius gyvius – kates ir katinus?

Taigi, geroji mamytė, kiekvieną dieną grįžinėdama iš bažnyčios, akylai dairydavosi – ar neverkia koks katinėlis, ar netupi kur nors medyje vargšelis, pikto šuns įvytas. Rinko ji juos ir namo tempdavo. Butą dalinomės jau su 15 kačių. Aš jas iš savo kambario gindavau, kartais, kai mama, nematydavo, net koja paspirdavau. Bet tik, kai mama nematydavo…

Katės griovė visą mano gyvenimą: negalėjau parsivesti nei draugų, nei draugių, mano namuose niekada nebuvo „ploto“, nes, jei mama kur ir išvykdavo, namuose gyvenančios katės nuolat ir įkyriai reikalavo dėmesio bei rūpesčio.

Kartą, kai ryte lovoje atsibudau su šešiomis katėmis, neišlaikiau ir pasakiau, kad nuo šiol į namus nebepriimsiu nei vieno padaro, o apie esamą gėrį paskelbsiu laikraštyje ir palaipsniui išdalinsiu jo trokštantiems.

katinai

Mamos reakcija buvo netikėta ir baisi: ji pradėjo smarkiai kvėpuoti, išraudo, griebėsi už širdies ir švelniai nusileido ant žemės. Teko kviesti greitąją. Nuo to karto apie kačių genocidą neužsiminiau, nors viduje ruseno viltis, kad viskas kažkaip turėtų išsispręsti…

Sėdėjau bare ir pildžiausi jau 3 bokalu alaus. Galvojau, žinoma, apie kates, apie savo bejėgiškumą, nesugebėjimą išmąstyti kažką tai protingo bei efektyvaus. O juk turiu galvą… Darbe už tai gerbia…

Šalia prisėdo mano geras pažįstamas, pravarde Mažylis. Mažyliu jį praminė, ko gero, dėl to, kad jis buvo 2 metrų ūgio, be užkandos galėdavo išgerti litrą šnapso ir visada buvo alkanas. Sunkiai įsivaizduoju, ką jis galėtų veikti bare, nes tam, kad čia pasisotintų ir išgertų, jam ir visos mėnesio algos neužtektų. Bet faktas, kad jis buvo čia ir mes sėdėjome vienas šalia kito.

– Kas tau yr, Andriuk? – atidžiai pažvelgęs užklausė Mažylis.
– Ai, net neklausk. Nesąmonės visokios. Žodžiu, geriu ir viskas.
– Nu, tavo reikalas, ale galėtum pasakyt, gal ką patarčiau, o tu man bokaliuką pastatytum, – neatlyžo mažasis žmogus.
– Tai bokalą tau ir taip pastatysiu. Penkis pastatysiu! – pasiryžau nusigerti Mažylio kompanijoje.
– O, čia tai dalykas! – nušvito Mažylis, – pasakok, nesilaužyk!

Papasakojau viską: apie mamos aistrą bei dievobaimingumą, apie kates lovoje, atsitikimą su greituke. Mažylis atidžiai klausėsi, gėrė jau 7 bokalą, o jo veide nesimatė jokios girtumo išraiškos, vien tik susidomėjimas ir užuojauta.

– Tai sakai, mamutė labai jau dievobaiminga? – pasitikslino Mažylis.
– Labai. Va, jei dievas jai palieptų kates papjaut, tai taip ir padarytų. Be jokių abejonių. Arba jei koks Kristus su Marija užsuktų, tai irgi neblogai būtų…

Mažylio veidas dvelkė rimtumu. Jis kažką įnirtingai mąstė, grumuliavo.

– Galiu tau padėti, – pagaliau pratarė, – tik tai truks maždaug dvi savaites ir aš turėsiu pas tave lankytis tuo metu, kai nebus mamos.
– Na, nunuodyti ir aš pats galiu, – netikėjau Mažyliu, – ir tam dviejų savaičių nereikia. Bet kas iš to? Juk supras, išsiaiškins, o tada arba pati numirs, arba mane prakeiks…
– Ne, nuodyti niekas nesiruošia. Man reikia pasiruošimo: kiekvieną dieną turiu matyti visas kates nors po 15 minučių. Ir turiu būti vienas.

Nežinojau ką ir sakyti. Kiek žinau, Mažylis, kad ir mėgėjas pasilinksminti, niekada nieko neapgavo, nesumelavo. Galbūt dabar kalba ne jis, o tie 9 išgerti bokalai? Ech, buvę nebuvę! Ir, iš tiesų, kuo gi aš rizikuoju?

– Gerai, tada padarom taip. Ateini pas mane kiekvieną dieną, 8 valandą ryto. Tada mama būna bažnyčioje, grįšta apie 9 valandą. Tu ateini, atlieki kažkokį savo reikalą ir išeini. Lygiai po dviejų savaičių norėsiu, kad katės kažkokiu stebuklingu būdu dingtų, tai yra, kad tam neprieštarautų mama. Jei tai padarysi – dvi savaites tave maitinsiu ir girdysiu, kiek tik norėsi! Ką manai?
– Sutarta! – apsidžiaugė Mažylis.

Sukirtome rankomis ir išsiskyrėme.

Grįžęs 3 kates net paglosčiau… Atsigulęs svajojau apie laisvą gyvenimą be kačių ir man jų pasidarė netgi kažkiek tai gaila. Mažyliu tikėjau, bet, kad tokį reikalą padarys – nepatikėjau. Žodžiu, pagyvensim – pamatysim…

Mažylis prie durų sukrebždėjo lygiai 8 valandą ryto. Įleidau jį. Mažylio veidas buvo giedras, vakare išgerta statinė alaus jokių žymių nepaliko. Vaikinas buvo žvalus ir pilnas ryžto.

– Pirmiausia visas kates reikia sunešti į vieną kambarį, – pasakė Mažylis ir mes puolėm gaudyti šiek tiek šia svetimo žmogaus invazija pasipiktinusių kačių. Po kelių minučių visos buvo suneštos į mano kambarį.

– Dabar netrukdyk man. Ir nebūk prie durų. Patikėk, viskas bus gerai: katės nenukentės, bet man su jomis reikia pabendrauti…, – Mažylis ruošėsi tarsi dvasių išvarymui.
– Gerai jau gerai, netrukdysiu ir neklausysiu, – šyptelėjau ir atsitraukiau toliau nuo durų.

Na, po to pamačiau tai, kas sukėlė dideles abejones dėl Mažylio sugebėjimo sveikai mąstyti. Pamačiau iš su savimi atsinešto krepšio traukiamą kryžių bei maldaknygę. Metęs piktą žvilgsnį (tipo – netrukdyk ir nesistebėk!) , su žodžiais „vardan Dievo Tėvo…“ , Mažylis, vienoje rankoje suspaudęs kryžių, kitoje – šventą knygą, ryžtingai žengė į kačių karaliją – mano kambarį…

Nesupratau to, kas vyksta, todėl nuėjau į dušą ir palindau po lediniu vandeniu. Rankšluosčiu stipriai išsitryniau kūną, išėjau į koridorių, bet sapnas neišsisklaidė – iš kambario išėjo Mažylis, kaip ir pirma, su kryžiumi ir knyga.

– Nesistebėk, – sumurmėjo, – ir atmink mūsų susitarimą!
– Aha, – žioptelėjau.
– Iki rytojaus, – atsisveikino Mažylis ir užtrenkė duris.
– Iki, – stovėjau išsižiojęs.

Mintys vėl pradėjo kankinti: o kas, jei Mažylis tikrai kvanktelėjo? Gal filmų apie egzorcistus prisižiūrėjo? Na, bet jo atlygis taigi karališkas – 2 savaites valgyti ir gerti! Ne, dėl tokio dalyko jis nekvailiotų… Matyt, kažko nesuprantu, bet praeis laikas, būtinai suprasiu.

Mintijęs būčiau dar ilgai, bet čia ir mama sugrįžo, o aš jau ir taip į darbą vėlavau, tad, tarsi kulka išlėkiau į lauką ir sėdau į automobilį.

Kitą dieną viskas pasikartojo iš naujo: Mažylis, su kryžiumi ir knyga rankoje, kartodamas maldą įsiveržė į pilną kačių kambarį ir maždaug po 10 minučių iš ten išėjo.
Praėjo 12 dienų. Supratau, kad artėja diena, kai Mažylis turi parodyti realų rezultatą, tik niekaip nesuvokiau, kaip tai įvyks. Mama atsisakys kačių? Neįtikėtina! Na, laukti liko jau nedaug.

Kitą dieną iš kačių kambario išėjęs ir kryžių su maldaknyge į krepšį įsidėjęs Mažylis pasakė, kad ryt pas mane norėtų ateiti tada, kai namuose bus mano mama. Na ką gi – ryt šeštadienis, tad sutarėm 10 valandai.

Šeštadienį, kaip ir žadėjo, 10 valandą Mažylis pasirodė mūsų bute.

– Garbė Jėzui Kristui, – pasisveikino.
– Per amžių amžius…, – nustebusi atsakė mama. Prie tokių švelnybių, prie tokio dvasingo mandagumo ji pratusi nebuvo ir šventai tikėjo, kad visi mano draugai – tai tik iki galo nepavykę velniai, laikinai gyvenantys žemėje, nors tikroji jų vieta –  pragare.

Tad Mažylio elgesys ją stebino, bet tuo pačiu ir džiugino. Gal, pagaliau, sūnus į protą atėjo ir pradėjo draugauti su tikrais, dvasingais žmonėmis?

Ne mažiau stebėjausi ir aš. Taip pasipuošusio Mažylio nemačiau niekada, o, ko gero, tokio jo nematė absoliučiai niekas. Tvarkinga eilutė, blizgantys batai, į šoną sušukuoti plaukai, švarko atlape – juoda juostelė…

– Oi, vaikeli, ar kas mirė neseniai gal? – mamos ciekavumas ėmė viršų prieš mandagumą.
– Močiutė, prieš mėnesį iškeliavo… – gedulingai, bet tuo pačiu ir gana žaviai, pratarė Mažylis, – šiandien vakare bus mišios, tai, sakau, gal ir Andrių su manimi išleistumėte?
– Ką tu, vaikeli, mano balamūtas į bažnyčia net kojos nekelia! Jei tik pageidautų, tai pati ant rankų nuneščiau! – dar vis nustebusi čiulbėjo motušė.

Aš surūgau, Na, kokias nesąmones jis čia šneka? Kokia močiutė, kokios mišios? Ir apskritai, kas čia per klounada su kostiumu ir blizgančiais batais?!

Mažylis mirktelėjo ir aš supratau, kad turiu vaidinti taip pat. Bet, velniūkštis, nors perspėjęs būtų!

– O aš, ko gero, žinau, kodėl jūsų sūnus į bažnyčia neina, – pradėjo Mažylis.
– Nagi, nagi, ir kodėl gi? – dar labiau domėjosi motina.
– Jūs nepatikėsite, tačiau dėl to gali būti kaltos jūsų katės…
– Na jau, kuo jau čia Dievo tvariniai kalti? – skaudi tema kiek sunervino mano mamytę.
– Atsiprašau, ponia, nepykite. Jei galite, išklausykite, aš jums papasakosiu, kaip su manimi buvo… – atsargiai kabino makaronus Mažylis.
– Nagi, papasakok, vaikeli, – sutiko mama ir patogiai įsitaisė krėsle.
– Kadaise aš taip pat negalėjau peržengti bažnyčios slenksčio. Kai tik pagalvodavau, kad tai Dievo namai, mane tiesiog šiurpas krėsdavo. Kartą, prieš kitos, amžiną atilsį, močiutės mišias, bandžiau patekti į bažnyčios vidų, tai net supykino. Išsigandau ir tikrai nesupratau, kas vyksta. Gerai, kad giminaitį – kunigą, turėjom. Kartą per Kalėdas pas mus lankėsi ir mano tėvai viską papasakojo: koks aš netikintis, kaip man bloga šalia bažnyčios ir taip toliau. Kunigas nenustebo, tik liepė į kambarį visas kates sunešti. O turėjom mes jų tada keturias…
– Na, na, – nepatikliai galva lingavo mano mama.

Bet Mažylis jau įsijautė ir pasakojo toliau:

– Jas mes iš lauko susirinkome, po vieną. Gyveno su mumis jau keletą metų. Giminaitis papasakojo, kad piktosios dvasios tam tikrą strategiją naudoja: į vidų, pas žmones patekti negalėdamos, jos įsitaiso į gyvūnus – valkataujančius šunis, kates, peles, žiurkes… Tokiu būdu šios piktosios dvasios atsiduria žmonių namuose ir po to pradeda siurbti aplinkinių energiją, o kai kuriuos iš vis į savo pusę patraukia! Gali būti, kad šios keturios katės – velnio namai.
– Vaikeli, ar tu nenusišneki? – mama jau kiek pyktelėjo.
– Paklausykite iki galo, o po to, ponia, nuspręsite pati, – ramiai pratarė Mažylis. – Tai va, giminaitis paprašė, kad kates į kambarį atneštume. Sugaudėm, atnešėm.

Kunigas pradėjo melstis, išsitraukė kryželį, kurį su savim visada nešiodavosi, ir, jūs nepatikėsite: katės pradėjo elgtis, kaip kokie velniai! Giminaitis jų net nelietė, tik kryžių iškėlė ir maldą kalbėjo! Jos šnypštė ir rangėsi, tarsi deginamos!

Mažylis padarė nedidelę pauzę, kiek atsikvėpė ir tęsė toliau:

– Kates po truputį išdalinome ir nuo tos dienos namuose įsivyravo visai kita atmosfera. Manęs šalia bažnyčios jau nepykino, kartą net atsiklaupiau pasimelsti. Nepatikėsite – tokį palengvėjimą pajutau, tarsi tyro šaltinio vandens gurkšnį būčiau gavęs troškuliui numalšinti! Nuo tada reguliariai, tiesa, tik sekmadieniais, lankau bažnyčią, ir vakare, prieš guldamas kelis poterėlius sukalbu. Po to miegu, tarsi kūdikis! Neseniai pažinau nuostabią, tyrą merginą ir mes planuojame susieti savo likimus. Kartu einame į bažnyčią, kartu ir likusį gyvenimą nugyvensim…

Mama svajingai klausėsi Mažylio pasakų. Jos galvoje buvo planuojamas mano gyvenimas. Ach, kaip būtų gerai, kad tas balamūtas, tai yra – aš, susirastų savęs vertą moterį, pradėtų į bažnyčią vaikščioti, o po to, žiūrėk, ir anūkėliai pasipiltų…

– Vaikeli, o ką tu manai, ar mūsų kates būtų galima patikrinti? – mama pradėjo pasiduoti.
– Laisvai! Juk pikta dvasia tuo ir pasižymi, kad ją malda bei kryžius skaudina, kankina! Ar gi dievo padarėlis, jei tyras ir švarus, išsigąstu maldos? Surinkite kates į Andriaus kambarį, o po to mes jas patikrinsime!

Kaip nebūtų keista, tačiau mama tiesiog su užsidegimu pradėjo gaudyti kates, metė į mano kambarį ir puolė prie sekančios. Mes padėjome. Aš niekaip nesupratau, kaip ir kas dabar bus. Stebuklais netikėjau, bet, jei katės pradėtų gąsdintis maldų, ko gero, patikėčiau!

Kai visos gražuolės atsidūrė mano kambaryje, Mažylis paprašė surasti kryželį, kurių, ačiūdie, namuose buvo ne vienas.

Tada įvyko štai kas. Mažylis mamą ir mane pakvietė atsistoti šalia savęs, į vieną ranką paėmė kryželį, į kitą – maldaknygę ir, su žodžiais „vardan Dievo Tėvo …“ įžengė į kambarį. Mes su mama įslinkome paskui jį. Negalėjau patikėti: katės, tarsi susitarusios, šnypštė, rietė kupras, grėsmingai leido nagus ir rangėsi, šokinėjo iš šono į šoną! Kur tik Mažylis atsukdavo kryželį ir atkišdavo knygą, ten tarsi kas šventą vandenį ant velnių paliedavo: katės rangėsi, šnypštė, grąsinosi įdrėksti…
Mažylis paėmė mane ir mamą už rankų ir greitai išvedė iš kambario. Mama smarkia kvėpavo, iš jaudulio ir baimės negalėdama ištarti nei žodelio. Išsigandęs buvau ir aš. Juk ne juokas: katės IŠ TIKRŲJŲ BIJOJO KRYŽIAUS!

Kačių likimas buvo nulemtas.

Po gero mėnesio, kai namuose buvo švaru ir jauku, kai juos jau pradėjo lankyti ir draugai ir viena nuostabi būtybė, kai Mažylis, jau buvo išsiblaivęs po mano dvi savaites trukusių vaišių, aš jį sutikau ir vėl. Tiesą pasakius, susitikinėti pradėjome dažniau – jis, pasirodo, nuostabus draugas. Ir protingas. Tad, neištvėręs paklausiau, kaip gi, vis dėlto, viskas įvyko, kad tos katės pasidarė tarsi iš tikrųjų velnių priėdusios?

– Refleksai, mano drauge, sąlyginiai refleksai! – išdidžiai atsakė Mažylis, – beveik dvi savaites jūsų kates knyga trankydavau, kryžiuką aukštai iškėlęs ir maldas murmėdamas! Taigi, tik kryžių ir knygą pamačiusios, persigando jos baisiausiai, o kai dar maldą išgirdo, išvis nuprotėjo!

„Mokslas, vis dėlto – jėga!“ – pamaniau ir nupėdinau į susitikimą su savo naująja mergina. Ir kaip gerai, kad mano mamą tik maldos tedominą: kiek protingesnes knygeles skaitytų, su katėmis iki šiol gyventume…

Saulius Veržikauskas

Posted in Novelės and tagged , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.