Blogio, be pasekmių sveikatai, nei išspjausi, nei nurysi

Kažkas man facebook’e aiškino, kad mintimis galima valdyti savo sveikatą. Iš pradžių tą žmogų smarkiai užsipuoliau, po to nusiraminau, kelias dienas pamąsčiau, paskaičiau, pasidomėjau: nugi yra tiesos, yra. Mintimis ją susigadinti galima lengvai, o pataisyti jau reia imtis konkrečių veiksmų. Bet, apie viską iš eilės.

Neseniai teko dalyvauti masiniame pasigrumdyme, ir šis renginys yra vadinamas švente. Jei tiksliau  –  Belgrado alaus fiesta.

Viskas labai paprasta: aptvertoje didelėje pievoje šalies ir užsienio alaus gamintojai pastato savo alaus pardavimo taškus, visaip ten gražiai apiformina, prisikabina reklamų ir būna. Tuo metu viename pievos gale visu pajėgumu sukasi įvairūs atrakcionai, o kitame  –  groja tokia, tarsi su alumi ir jo vartojimo kultūra susijusi gyva muzika. Tokia, kiek sunkesnė, su daugiau bosinių gitarų ir galingais mušamaisiais.

Taigi, į tą pievą, kukliausiais skaičiavimais, susirenka apie 100 tūkst alaus mėgėjų, kurie vaikšto iš vieno galo į kitą (iš pradžių pirkti alaus, po to jį išleisti), klauso ritmingo bumbsėjimo. Ir taip visą savaitę. Malonumo tame nematau jokio, bet moters noras  –  įsakymas, tuo labiau, kad prie mūsų prisijungė labai aktyvi ir pramogų ištroškusi kaimynė.

Pirmą vakarą klausėmės visai pakenčiamos muzikos, buvo noras net krutinti koją, išgėrėmė po vieną bokalą alučio.

Akimirka iš alaus fiestos

Namo grįžau patenkintas: reikalas atbūtas, net kentėti per daug nereikėjo, galima ramintis iki kitų metų. Tačiau čia paskambino senas pažįstamas ir pasiūlė į šventę nueiti dar ir kitą vakarą. Ką gi, jei reikia, tai reikia. Sekantis kartas buvo jau nuobodesnis, linksminanti grupė ne tokia įdomi, o alus toks pat. Šiaip ne taip sulaukęs koncerto pabaigos, didžiuodamasis savo ištverme ir tolerancija parkeliavau namo. Alaus fiestai tais metais padėjau didelį riebų tašką.

Aš nežinau, kas vyksta moteriškose galvelėse, tačiau sekančią dieną buvau informuotas, kad privalėsim į fiestą keliauti dar kartą. Internete pasižiūrėjęs siūlomą programą, atkreipiau moters dėmesį, kad linksminsianti grupė yra visai nežinoma, o yotubėje rastas jos vienas gabalas galėjo sukelti tik skrandžio spazmus. Tačiau tai ne argumentas. Kaimynė, visokių alternatyvų mėgėja, buvo baisiausiai užsidegusi, o jos vyras išvykęs, tad, mano moteris tapo tokia lydinčiąja drauge, o aš   –  vairuotoju ir ramsčiu kokiu nors kritiniu atveju. Pabandžiau priešintis, tačiau nesėkmingai, tad, nurijęs nuoskaudą iškeliavau.

Žinau, kad kaip kam mano šis pasakojimas atsibodo, tačiau pasakoju, nes po to tai turės prasmę. Tad, klausykite toliau.

Vėl kolonoje jaunuolių perėjau patikrą, panašią, kaip oro uostuose, ir papuoliau į dulkiną ir pilną šiukšlių teritoriją. Nusipirkome po bokalą alaus ir pradėjome grūstis arčiau scenos. Žmonių, kaip ir praėjusiomis dienomis, buvo marios, tikrai nejaučiau jokio malonumo ir nemačiu nieko estetiško.

Pasigirdo pirmieji tos nežinomos grupės atliekami garsai, kurie, kaip ir yotubėje, kėlė tik šleikštulį, nesinorėjo net alaus, o norėjosi apsisukti ir bėgti kuo toliau nuo šių peršvinskusių garsų ir dulkių pasaulio. Mano moterys imitavo keistus judesius. Tikrai žinau, kad abi nieko tokio nerūko (iš vis nerūko), todėl su pasibaisėjimu stebėjau, kaip kartais žmonėms gali susisukti proteliai. Iš pradžių nedrąsiai prasitariau, kad reiktų iš čia kuo greičiau dingti, tačiau buvau nuramintas, kad  “dar porą dainų” ir galėsime eiti. Kaimynė, alternatyvių garsų mėgėja, svajingai lingavo į laukinių garsų bei nekokybiškai nureguliuotos aparatūros garsus, tipo, vos ne į nirvaną krito.

Iškentęs dar porą dainų, atkreipiau dėmesį, kad mes su tokiu pačiu malonumu galėtume klausytis kokio nors mopedo be duslintuvo, burbėjimo, tik tai geriau būtų daryti ne dulkinoje ir prišiukšlintoje minioje, o namuose, pavėsinėje, su taure gero vyno. Bet ne. Moterys norėjo šio jovalo.

Bandžiau mintimis grįžti į praeitį: prisiminiau, kaip sunku būdavo po kelias valandas stovėti sargyboje, kariuomenėje, kaip kartais būdavo šalta arba karšta, tačiau viską iškęsdavau. Mintyse dainuodavau, rašydavau laiškus namiškiams, svajodavau apie merginas. Deja, ši taktika čia, dulkinoje, dvokiančioje minioje, neritmingai linguojančioje pagal pačius baisiausius garsus, kokius tik gali skleisti muzikos instrumentai, neveikė.

Pradėjau mąstyti apie laisvę, skyrybas. Jei moteriai patinka toks jovalas, reiškia, aš jos visai nepažįstu ir mes be reikalo leidžiame dienas kartu. Aš suaugęs žmogus ir tikrai neprivalau kentėti tai, ko negaliu pakęsti. 

Ir dar visko prisigalvojau, o aprašinėju tai, kad skaitytojas suprastų mano savijautą ir vyravusią nuotaiką. Tai bus svarbu tolimesniame tekste.

Pagaliau, prasitrynę pusantros valandos, patraukėme link išėjimo. Aš tylėjau, nes, kaip nebūtų juokinga ir keista, buvau nedideliame šoke. Taip, taip, aš pats juokiuosi iš straipsnių portaluose pavadinimų, kur kas antras pilietis, susidūręs su nedidele gyvenimiška problemėle, iš karto “atsiduria šoke” ar “yra šokiruojamas”.

Savo savijautą bandžiau vertinti objektyviai: buvo fiziškai bloga, truputis svaigo galva (tikrai ne nuo 1 bokalo alaus), judesiai  –  sulėtėję. Nesinorėjo nei kalbėtis, nei šmaikštauti, nei džiaugtis. Tokia nedidelė depresija. Sušiktas renginys ir mano pačio mintys padarė savo.

Namuose pabandėme su moterimi pasikalbėti, tačiau nepasisekė: įsiaudrinęs aprėkiau ją, išvadinau… na, niekuo aš jos neišvadinau, tik daviau suprasti, kad jos muzikinis skonis žemiau apatinio plintuso. Moteris neliko skolinga, tad, miegoti ėjome susipykę.

Praėjus porai dienų ir į svečius atėjus draugams, viskas pasikartojo. Žodis po žodžio, susipliekėme su moterimi.

Supratau, kad kažkas čia ne taip: aš niekaip negalėjau nurimti. Gerai, kad mėgstu ir sugebu sapnuoti, todėl vakare, atsigulęs į lovą, savo pasąmonei pabandžiau duoti užduotį  –  išsiaiškinti, kas čia per velnias mane apsėdo, kad niekaip nusiraminti negaliu. Naktį sapnavau visokius vorus, kurie lipo siena, tempė mane paskui save, o aš vis nukrisdavau atgal, į juodą duobę. Vorai buvo gelbėtojai, aš jų nebijojau, tačiau mūsų visų pastangos buvo varginančios bei nevaisingos. Taip pavargęs ir atsibudau.

Tačiau smegeninėje prašviesėjo. Taip dažnai būna, ypač rytais, atsigėrus kavos.

Daug ką supratau, tačiau dar daugiau prisiminiau. Galvoje susidėliojo bendras vaizdas.

Pasirodo, viskas labai paprasta, juk kiekvienas mūsų žino, kad niekas iš nieko neatsiranda ir nedingsta. Vyksta tik transformacijos, kurias reikia suprasti, pamatyti.

Smarkiai nemalonus įvykis (toks, kaip mano apsilankymas fiestoje trečią dieną), paveikė žmogaus, šiuo atveju  –  mano, psichiką. Nuteikė prastai, liūdnai, niūriai ir depresyviai. Šis poveikis šiaip nedings. Logiškai mąstant, po koncerto turėjau išsistaugti arba su kuo nors susimušti ir tokiu būdu garas būtų nuleistas, neigiamas poveikis anuliuotas.

Kitas variantas: nuryti nuoskaudą, pabandyti viską pamiršti. Įmanoma. Tik šiuo atveju organizmas pasinertų į streso būklę, o tas stresas tęstųsi ilgokai, atitinkamai, tai gera įžanga jau į fiziologinius pokyčius  –  vėžinius susirgimus.

Blogio, be pasekmių, nei prarysi, nei išspjausi.

Savo atveju elgiausi taip, kaip to reikalavo mano organizmas: negalėdamas ilgai būti strese (kad ir nedideliame, tačiau nuolatiniame), karts nuo karto turėjau išsirėkti, susibarti, kas dviejų žmonių tarpusavio santykiuose nėra gerai, tačiau organizmui, tam gyvuliškam mechanizmui, į tokias smulkmenas nusispjauti. Diena po dienos leidau garą, ir štai dabar galiu pasidaryti šiokias tokias išvadas.

Bet koks nemalonumas šiame gyvenime turi neigiamą poveikį. Kol organizmas jaunas, stresui atsparesnis, žmogus gali visai padoriai tempti, kad ir nemylimą darbą dirbdamas, ar santykius visokius neįdomius turėdamas.

Senstant organizmas tampa vis jautresnis neigiamam poveikiu, reikia vis labiau kontroliuoti savo gyvenseną, veiklą, planus, elgseną. Kiekviena nemaloni patirtis  –  tai nedidė vinis į tavo karstą. Ilgai kenčiant  –  vinių kalama vis daugiau, artėja ligos ir sunki senatvė.

Blogiausia situacija su žmogui nepatinkančiu ilgamečiu darbu. Jei kiekvieną rytą mintys apie darbą gadina nuotaiką, žinok, kad tai tęsis tikrai neilgai: susirgsi. Smarkiai susirgsi, gal net ir numirsi. Keisk užsiėmimą, kaip sunku nebūtų tai padaryti. Kito kelio nėra  –  prie streso organizmas nepripras niekada, imunitetas jam nesusidaro. Sako, šuo ir kariamas pripranta. Gali būti, tik ilgai tikrai jau negyvena.

Taip pat pradėjau suprasti, kodėl kai kuriose šeimose vyrai tvatyja moteris. Susipyksta jie dėl kažko, vyriokas, jei mažai fantazijos turi, staugti lauke ar štangų kilnoti nesiruošia, duoda moteriškei į galvą ir taip abu nurimsta. Moteris  –  nuo apsvaigimo, vyriokas garą išleidžia. Suprasti galiu, pateisinti  –  ne. Tokiu atveju, manau, moteris turi rodyti iniciatyvą  –  bėgt iš namų, o dar geriau, gyvūlį kažkokiu tai būdų už durų išmet. Tačiau dažniausiai tokios porelės ilgai ir nuobodžiai gyvena, kol, arba moteriškę priploja, arba vyriokas į kalėjimą atsisėda.

Taigi, epilogas būtų štai toks: stenkis nieko niekada neįžeidinėti, žeminti, uiti ir kitaip engti, nes kiekvienas blogas veiksmas turi konkretų atoveiksmį: arba engiamąjąm gyvenimą sugadinsi, arba jis tau kokiu nors būdų atkeršys. Blogio, be pasekmių, nei prarysi, nei išspjausi. Atitinkamai  –  venk pats tokios terpės, kur esi žeminamas, ujamas, kur iš tavęs tyčiojamąsi ar esi išnaudojamas. Bėk iš ten, neatsisukdamas.

Sunkus tas gyvenimas. Bet įdomus :)

Saulius Veržikauskas

 

Posted in Be kategorijos and tagged , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.