Bandymas auklėti ir netikėtas finalas

Neskubėdamas keliavau namo. Oras buvo gražus, jau vakarėjo, tad, nuotaika buvo puiki, norėjosi ką nors sutikti, pabendrauti, pajuokauti.

Matyt, vis tik , dievas yra, nes po šių mano minčių iškilo ir vaizdai. Ant šaligatvio jauna šeimynėlė kovojo su pačio jauniausiojo “ožiais”. 5 – 6  metų berniukas kažko tai labai aktyviai “nenorėjo” ir šį savo nenorą iliustravo kojytės trepsėjimu ir ypač garsiu verkimu, kartais peraugančiu į kaukimą.. Mama pasilenkusi jam kažką aiškino, gi tėtis, visas išsigandęs ir nuvargęs stovėjo šalia ir laukė savaiminio konflikto išsisprendimo.

lkjui

Ir štai, šalia jų atsidūriau ir aš. Berniuko mama iš karto suvokė, jog aš esu “normalus” ir nepyksiu, jei manimi auklėjimo tikslais bus pasinaudota:

 – Štai, matai dėdę? – mamytė pasuko berniuko galvą į mane. – Jei ir toliau ožiuosies, dėdė tave pasiims ir išsives pas save į namus!

Pasijutau kiek senstelėjusiu (gi dėde išvadino), bet tuoj atsitokėjau ir nusprendžiau pajuokauti. Paėmiau berniuką už rankos ir sakau:

 – Nebijok, einam pas mane. Galėsi kiek norėsi žaisti su kompiuteriu, aš tavęs nevarysiu miegoti ir neliepsiu valgyti. Elgsies taip, kaip panorėsi!

Mama gal jau labai pavargusi buvo, tad pokšto tikrai nesuprato. Ji tik metė žvilgsnį į savo vyrą, tarsi sakydama: “na , tu gi vyras, reaguok kaip nors!”

Tėtis kiek pagalvojo ir pasakė:

– O galima , aš eisiu su jumis?

Po to išsiskyrėme ir aš tikiuosi, jog šiąnakt vyriokui neteko miegoti kitame kambaryje, ant sofutės :)

Paruošė Saulius Veržikauskas 

Posted in Atsipalaidavimui, Humoras, Interneto tautosaka and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.