Šiuo, kaip ir kitais visuomenei svarbiais klausimais, nebus skubama – tarsimės su ekspertais, verslu, visuomene.Aurelijus Veryga

Aurelijus čia taip kalba apie cukraus bei riebaus maisto apmokęstinimą.

Esu visuomenės dalis, ir ta dalis jau gerą penkmetį (ir dar daugiau ) ypač aktyviai domisi cukraus bei riebalų poveikiu žmogaus sveikatai, tad, gal būt ji turi moralinę teisę šiek tiek patarti?

Dėkui, supratau: pasistengsiu trumpai ir konkrečiai.

Pirmiausia  –  apie cukrų. Visada teigiau  –  cukrus žudo žmones, iššaukia pačias baisiausias ligas bei sukelia priklausomybę, pasekoje ko žmogus tunka su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Bet, gerbiamas Aurelijau, nedžiūgauk: ne viskas taip paprasta. Pala, nustebai, kad į tave kreipiuosi “tu”? Nesistebėk  –  aš geru dešimtmečiu už patį vyresnis, tad iškęsi.

Nežinau, nuo ko pradėti  –  nuo logikos ar fiziologijos? Gerai, nuo logikos.

Jei tu ir kiti valdantieji sugebėtų padaryti taip, kad Lietuvos pilietis nustotų vartoti rafinuotą cukrų, medų, įvairius sirupus, natūraliai saldžias sultis, saldiklius, tai būtų pats didžausias pasiekimas žmonijos istorijoje. Tada tikrai  –  ligonių šalyje praktiškai neliktų, farmacininkai išeitų ilgų atostogų, o poliklinikose tepasiliktų tik traumatologai, chirurgai bei ginekologai. Kiti gydytojai, praktiškai, būtų nebereikalingi. Na, dar ten koks  –  vienas kitas.

Bet juk, Aurelijau, supranti, kad saldumo neuždrausi? Supranti, be abejo. Todėl tu su savo komanda sugalvojai (ar dar tik galvoji) branginti produktus, kurių sudėtyje yra cukraus. Ir tai viskas tvarkoje, tik šiais laikais be cukraus yra ir kitokių gyvenimą saldinančių dalykų: saldiklių. Tu pastumsi gamintojus atsisakyti cukraus, keičiant jį įvairiais saldikliais.

Dabar tau trumpai paaiškinsiu, kas vyksta, kai žmogus vietoj cukraus naudoja saldiklius. Vartojant natūralų cukrų, medų ar kitokį iek natūralesnį produktą, organizmas bent supranta su kuo turi reikalą. Žino, kaip elgtis. Prarijo žmogus šaukštelį cukraus  –  anas į kraują keliauja, po to į energijos ištroškusias organizmo vietas. Jei cukraus padaugino (štai tada ir pasireiškia jo neigiamas poveikis organizmui), insulinas, perteklių sandėliuoja į kūno riebaliukus, atsargai. Kaip ten bebūtų, organizmas žino, kaip elgtis ir jį nualinti gali tik nuolatinės perteklinės cukraus dozės, o jei cukrus vartojamas saikingai, didesnio neigiamo poveikio jis neturės.

Ką gi organizmui daro saldikliai, kuriuos, vadovaujantis elementaria logika, pradės vartoti gamintojai, cukrui pabrangus? Jau patekęs burnon saldus maistas ar gėrimas signalizuoja smegenims  –  “pareina” kalnas saldumo, atitinkamai  –  daug potencialios energijos. Išskiriamas insulinas. Ir, netikėtai, nors burnoje ir saldu, į kraują neatkeliauja nei gramas cukraus!

Kas gi vyksta toliau? Insulinas apgautas  –  jis nereikalingas, tačiau taip lengvai nepasiduoda: vis tik iš kraujo paima šiek tiek cukraus, nuneša jį į sandėliuką. Žmogus realiai išalksta (juk kraujuje krito cukraus lygis) ir bando tai kompensuoti: ar tai kažką papildomai suvalgo, ar vėl netikru saldumu užsigeria. Ilgainiui, kai insulinui atsibosta fiktyvūs smegenų signalai (smegenys ir toliau mano, kad saldumas burnoje reiškia paprastą normalų cukrų), jis pradeda mažiau reaguoti, taip susergama diabetu.

Aš jau nekalbu apie iki šiol neištirtą dirbtinių saldiklių poveikį, nors, anas gali būti ir “patvirtintas iš aukščiau”, ganėtinai “saugus”. Pasijuokime abu, Aurelijau  –  juk suprantame, kad saldumynų gamintojai padarys viską, kad įtikinti, jog kažkoks nenatūralus darinys, su kuriuo žmogaus organizmas per visą žmonijos egzistavimo laikotarpį  nebuvo susidūręs, yra “sveika alternatyva cukrui” :) Na, va, pasijuokėme, o dabar keliaujame toliau.

Tikriausiai, supratome abu: jei neįmanoma padaryti taip, kad Lietuvos piliečiai realiai neprieitų prie bet kokio  –  tikro ar dirbtinio saldumo, tai “kova” su cukrumi yra absoliučiai betikslė. Ne, žinoma, galima realiai uždrausti bet kokį saldumą  –  natūralų ar dirbtinį, uždaryti sienas, išnaikinti bites, iškirsti sodus (vaisiuose taip pat cukrus, oi oi oi…), uždrausti bulves, krakmolą, miltus. Žinok, Aurelijau, žmogus gali atsisakyti cukrumi pasaldinto limonado, bet jei jis turi priklausomybę, jis ramiai vietoj jo suvalgys kilogramą kriaušių ar sukirs gigantišką gabalą kugelio ir savo vidinį cukraus poreikį patenkins. Patikėk, poveikis organizmui bus labai panašus, nors, žinoma, ne toks greitas, kaip išgėrus cukraus tirpalą.

Elementari logika sako  –  ne drausti reikia, o auklėti. Ir tai daryti ne per dieną, o metų metais, nuo pat mažens. Pasitelkus mokslą, statistiką, visapusiškai propaguojant realiai sveiką gyvenimo būdą, piginant (kiek įmanoma) tikrai gerą maistą, vystant aktyvų gyvenimo būdą nuo pat vaikystės, propaguojant sportą.

Kaip tau, Aurelijau, rodosi, kai mokytojai skundžiasi, kad pradinukų klasėje net 60% vaikų yra fiziškai silpni, nemėgsta sporto, prisirinkę įvairių pažymų, atleidžiančių nuo fizinio ugdymo pamokų? Ar nepagalvojai, kad tokiems mažiems neįgaliukams daug cukraus turintys produktai yra pats mieliausias maistas? Nejau dar kažkas galvoja, kad iš vaiko atėmus šokoladėlį, staiga jis susivoks, pervertins savo gyvenimą ir pradės sportuoti?

Auklėti reikia, dar geriu  –  vaikų tėvus, jei dar nevėlu. Gal geriau, Aurelijau, vietoj bukos branginimo politikos pasirinkite galingas sveikos gyvensenos propagavimo akcijas, keiskite mokyklų programas, parinkite absoliučiai sveikus ir fiziškai stiprius mokytojus, kurie būtų pats geriausias pavyzdys mokiniams?

O tai, kad deklaruoji, jog reiktų branginti sočiuosius riebalus, tave, Aurelijau bei tavo komandą, stato į kvailių gretas. Nebūk toks užsispyręs, perskaityk kažką tai naujo, kas susiję su riebalais, baik vadovautis viduramžiais (atsiprašau –  praeito amžiaus vidurio) propaguotomis  “tiesomis”. kai pigaus ir chemizuoto maisto gamintojai  –  gigantai, niekaip negalėjo sugalvoti, kaip būtų įmanoma konkuruoti su iki šiol vartotu tikru sviestu, taukais nei kokosų aliejumi ir sugalvojo dieną naktį skelbti apie sočiųjų riebalų žalą. Pasidomėk, žmogau, kad žmonių populiacija būtent tada ir pradėjo masiškai tukti bei sirgti širdies  –  kraujagyslių ligomis, vėžiniais susirgimais. Taip, taip, Aurelijau, kai mūsų tūkstantmečius vartoti riebalai buvo pakeisti “margarinu be cholesterolio”, “omega rūgštimis praturtintais” augaliniais aliejais ir kitais brudais, kurių žmogus anksčiau net ragavęs nebuvo. Jau nekalbu apie transriebalus, kurie, apskritai, tinka tik į automobilių variklius pilti. O gal netinka net ir ten  –  gali variklis “užkalti”, kaip ir žmogaus širdutė.

Nekelsiu tai, Aurelijau, jokių nuorodų  –  apie sočiųjų riebalų naudą šneka visas pasaulis, tau tereikia tik atsimerkti, pabandyti nuo visokių nesąmonių ištuštinti galvą ir pradėti semtis tikros, patikrintos mokslinės išminties. Reikia tikrai nedaug: nusileisti į žemę, nors minutėlei pripažinti, kad nesi visažinis ir akis į akį susitikti su TIESA, o ne išmįslais.

Drausi sočiuosius riebalus  –  tautą į kapus nuvarysi. Žinok tai.

P.S. Jau baigęs šį rašinėlį, pagalvojau –  tikrai, garantuotai būsiu smerkiamas panašiomis frazėmis:

“Aurelijus nors kažką daro” ar “Geriau kažką daryti, nei tuščiai šnekėti”.

Taigi, iš anksto atsakau į šiuos kaltinimus:

VISKĄ DARYTI REIKIA GERAI. NEŽINAI KAIP – NEDARYK!

Saulius Veržikauskas

http://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2015/11/harmonio-saulius.jpghttp://www.harmonio.net/wp-content/uploads/2015/11/harmonio-saulius-150x150.jpgSaulius VeržikauskasSkaitiniaicukrus,sotieji riebalai,VerygaAurelijus čia taip kalba apie cukraus bei riebaus maisto apmokęstinimą. Esu visuomenės dalis, ir ta dalis jau gerą penkmetį (ir dar daugiau ) ypač aktyviai domisi cukraus bei riebalų poveikiu žmogaus sveikatai, tad, gal būt ji turi moralinę teisę šiek tiek patarti? Dėkui, supratau: pasistengsiu trumpai ir konkrečiai. Pirmiausia  -  apie...