Ąsočių daužymo šventė

Tą dieną besilankant Kerkyros mieste, Korfu saloje, Graikijoje (kad visiems būtų aišku, apie ką aš čia), mano labiau graikiško gyvenimo patyrę draugai pasakė, kad ryt mieste vyks įdomus veiksmas.

– Pažėk, matai, visur prikrauta raudonų ąsotėlių? – rodė man jie į prekystalius, iš tikrųjų nukrautus raudonais ąsočiais.
– Nu? – perklausiau susidomėjęs.
– Ryt juos visus sudaužys.
– Kokio … velnio? Velykų proga, kaip kiaušinius?
– Yra kažkoks paprotys pas juos, – bandė aiškinti draugai, – siekiąs, ko gero, dar pagonybės laikus. Užeina diena, kai daužomi ąsočiai. Gal krikščionybė perėmė šį paprotį, nežinau.
– Nu pažėsim ryt…

Kitą dieną buvau gana anksti prikeltas (mes gyvenom ne Kerkyroje, o kiek toliau, kaime), ir, nors iki Kerkyros buvo tik apie 27 km, su automobiliu pajudėjome dvejomis valandomis anksčiau, nei turėjo prasidėti ąsočių daužymo ceremonija.
– Ne per anksti čia mes? – teiravausi.
– Žinok, šiandien bus dideli kamščiai, žmonės susirinks ne tik iš salos, atplauks ir iš žemyno. Reikia rasti vietą mašinai, nors ir taip gal teks paeiti kelis kilometrus.

Ir iš tikrųjų, kuo arčiau Kerkyros, tuo daugiau automobilių įsiliedavo į bendrą vilkstinę, judančią link šio miesto. Važiuoti nenuobodu, šone jūra, šalia automobiliuose visi atsipalaidavę, atsidarę langus, kas klausosi muzikos, kas bandelę kramsnoja. Aš krapščiau nosį, tačiau greitai susigriebiau, kad kam nors galiu sugadinti apetitą, todėl šį širdžiai malonų darbą atidėjau vėlesniam laikui.

Pagaliau atvykome į miesto prieigas, pradėjom dairytis vietos parkingui. Viskas taip užstatyta, kad, rodos, miestas taip suplanuotas, kad absoliučiai visos gatvės privalo būti aptvertos ištisine tvora, sudaryta iš automobilių. Mašinos sustatytos, be abejo, ir ant šaligatvių, kas labai sunkino minios pėsčiųjų, judančių link centro, manevravimo galimybes.

Suklydome pasukti, pavarėme prieš eismą, iš kažkur pasigirdo švilpukas, kaip, kad anksčiau švilpdavo milicininkai, o Graikijoje, aišku, policininkai. Mūsų patyręs vairavime draugas į tai nekreipė dėmesio, o darė tai, ką, jo galva, reikia daryti. Ramiai apsisuko, sustabdęs koloną jau kiek papiktėjusių vairuotojų, užtat netikėtai prieš akis iškilo tuščia vieta parkingui! Šiaip ne taip įsispraudėme, kiek pridengdami įėjimą į palei gatvę įsikūrusią kepyklėlę, tačiau apsidairę pamatėm, kad visi automobiliai kažką blokuoja, niekas į tai nekreipia dėmesio ir, iš vis, nėr ko nervintis. Juk ąsočių daužymo šventė!
Po to gerą pusvalandį keliavome su vis labiau tirštėjančia minia. Netoli centro žmonių atsirado tiek, kad teko nusiimti kuprinę, kuria, besisukiodamas, vis numušdavau kokį turistą ar šiaip eilinį vietinį graiką.

Ceremonija turėjo prasidėti 11 valandą, tad, susigrūdome į vieną centrinių gatvių ir pradėjome laukti. Matėme centrinę miesto aikštę, tačiau ji buvo tokia pilna, kad brautis į ją nebuvo jokios prasmės, jei, žinoma, kas nors nenumirtų, būtų išgabentas ir atsilaisvintų naują vieta žmogui. Ąsočiai turėjo būti mėtomi pro senovinių daugiaaukščių langus bei terasas. Kiekvienas butas, kuris žadėjo linksminti ąsočių mėtymu, prie langų ir terasų iškabino raudonas ir vyšnines skraistes. tad, žiūrovai žinojo, kur kreipti dėmesį.

Mūsų gatvėje prisispraudė tiek žmonių, kad, iškėlęs rankas ir pabaigęs fotografuoti, negalėdavai jų nuleisti, nes būdavai iš visų pusių suspaustas, kaip silkė statinėje. Nepamenu, ar kada buvau tokioje tirštoje, tačiau gerai nusiteikusioje, minioje. Buvo juokinga, kai iš kažkur atsirado gal 1,5 metro ūgio moteriškė ir visokiais būdais visus stumdė į šonus, kad nors ką pamatytų. Norėjau paimti ją ant rankų ir užsikelti ant pečių, tačiau suspaustas ir taip vos judėjau, tuo labiau, ji, ko gero, mano tokios pagalbos nesuprastų. Kiek paspurdėjusi kažkur dingo. Visai tikėtina, kad susilenkusi pasišalino per tarpkojus.
Tačiau iškilo problema: gatvės tiek prisipildė, kad ąsočiams neliko vietos, kur kristi. Vietiniai, matyt, jau daug metų ąsočius daužantys, nepasimetė. Iš balkonų pradėjo laistyti vandenį, švilpti švilpukais (kaip tas policininkas). Žiūrovai, be abejo, pajutę, kad iš dangaus kažkas liejasi, suskubo trauktis, grūdosi į pakraščius ir, galų gale, supratę, kad jie šlakstomi jų pačių saugumui, nusiramino.

Ir štai, pagaliau 11 valanda! Klykiant iš šaukiant miniai, iš balkonų pradeda skrieti pirmieji ąsočiai. Jie pripildyti vandeniu, kad sudrėkintų šaligatvį ir sekantys ąsočiai nekeltų tiek dulkių, kiek galėtų, jei grindinys būtų sausas.
Ąsočių matmenys vis didėja. Jei iš pradžių lėkė galvos dydžio indai, po kelių minučių ąsočiai pasiekė bidonų dydį, dar po kelių šie moliniai indai jau būdavo išnešami net kelių žmonių pagalba. Galų gale pamatėme gal 2 metrų aukščio skrendantį gigantą, kuris, sudužęs pažėrė tiek skeveldrų, kad kai kurie žiūrovai klykdami puolė iš gatvelės į saugesnes vietas!
Pasakysiu: smagu buvo neišpasakytai! Apėmė toks azartas, kad norėjosi tik džiaugsmingai šūkauti ir rėkauti. Pilnas emocijų išlaisvinimas. Ech, kartais iš tikrųjų verta daužyti lėkštes, indus, bet kaip po to atsipalaiduojama!

Pagalvojau, kad Lietuvoje tokia šventė neįmanoma. Juk ąsotis gali ir ant galvos nukristi, o mes taip visko bijome, tiek institucijų viską ir visur kontroliuoja, kad žmogus realia praranda savisaugos instinktą ir tada, žinoma, ąsotis būtinai pataikys į pačią kvailiausią makaulę… Ir tikrai bus sukurptas įstatymas, draudžiantis tokią ir panašią veiklą…
Bet čia, Graikijoje, liūdėti ir rūpintis kitų gerove bei mąstymu, nebuvo kada. Maždaug 11.15 viskas baigėsi ir minios žmonių greitai užsėdo dešimtis kavinių, barų, restoranų, kiti traukė prie jūros, dar kiti – pasivaikščioti po pilis ir senamiestį. Iš kažkur atsirado daug vyrukų, kurie skubėjo sušluoti turistų neišgraibytas skeveldras.

Po gerų poros valandų gatvės vėl buvo švarios, tik, kur ne kur dar raudonavo smulkiausios ąsočių dulkelės…
Atsigėrę šaltos frappe išvykome atgal į savo kaimą – kepti graikiškos mėsytės.

Saulius Veržikauskas

Posted in Neišgalvotos istorijos and tagged , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.