Apie toleranciją. Kam ji reikalinga?

homikaiJuokinga, žinoma, kai pagalvoju, kad pradėjau gvildenti tokius „svarbius“ klausimus, bet, po velnių, kažkoks aplink vis spaudžiantis bukumo ir nežinojimo rūkas vis labiau temdo akis. Tad norisi nors kiek pamojuoti, pajudėti, tą rūką išsklaidyti.

Stebiu neseniai mano kieme prieš mėnesį „išsiritusius“ kačiukus ir kiekvieną dieną stebiuosi jų nepasotinamu smalsumu: tik atidaryk lauko duris, kambary visi atsiduria per 3 sekundes ir iškart puola į žvalgybą. Vieną jų labiausiai domina įvairūs kabeliai, telefonų pakrovėjai, kitokie laidai. Kitas atidžiai studijuoja užkampius, ypač jam patinka landžioti ten, kur ir namus tvarkydamas niekad neišvalysi. Tai, dažniausia, tarpas už šaldytuvo, iš kur smalsus kačiukas vakar išlindo su voru ant galvos. Trečias įsitaiso knygų lentynoje, tame tarpelyje, kur trūksta poros knygų ir ramiai tupi, „Drąsiųjų kelius“ studijuoja.

Bet kokiu atveju jaučiasi, kad jaunimas domisi, ieško, tiria. Žodžiu, nori sužinoti ir viską išsiaiškinti.

Bet taip elgiasi tik kačiukai ir maži vaikiukai, gi suaugę žmonės jau „įgauna proto“, jų elgesys solidesnis, „dvasingesnis“…

Va, neseniai snukiaknygėje (FB) ir vėl ginčyjausi.  Mane, netašytą balvoną, vėl bandė atvesti į protą, apeliavo į vidinius dvasingumo klodus ir toleranciją. Taip, taip, ginčyjomės vėl dėl tų pačių vaivorykštinių vėliavėlių. Žodžiu, man buvo dar kartą pasakyta, kad tai „europinė vertybė“ ir, kad aš, jei esu europietis, jei nelendu į užpakalį Putinui, toleruoti juos tiesiog PRIVALAU.

Kažkada savo svetainėje publikavau „26 elementarias gyvenimo taisykles“, kurioje skelbiama iš tikrųjų elementari tiesa: „Nori, kad tave suprastų – išaiškink”. Kaip viskas paprasta, tiesa?

Tad, jei aš priklausau tai grupei žmonių, kurių nuomonė kažkam svarbi, tai būtų labai malonu, kad man būtų viskas išaiškinta. Tai yra, jei aš turiu verslo planą ir einu į banką paskolos, aš tą planą turiu išdėstyri nuo A iki Z ir, jei bankininką įtikinsiu (nelygu, kokias kriterijais vadovaudamasis sprendimus priima konkretus žmogus), gausiu paskolą, o tai reiškia, kad pasieksiu savo tikslą.

Tad, visi apeliuojantys į mano toleranciją, turėtų pasirinkti: ar aš (ar grupė panašių į mane), jiems esu svarbus ir vertas, kad man aiškinti ir įrodynėti, ar su manimi laiko gaišti neverta. Kai apsispręs, tada lai aiškina, įrodynėja, argumentuoja, diskutuoja. O jei aš to nevertas – lai į mane nekreipia dėmesio.

Taigi, vietoj to, kad elgtis racionaliai, tokie žmonės dažniausia tesugeba išspausti: “būk tolerantiškas…”

Ką, pavyzdžiui, man reiškia toks pasakymas? O man jis reiškia štai ką. “Būk tolerantiškas” – tai kvietimas, raginimas nesigilinti ir nebandyti išsiaiškinti, o tiesiog viską priimti nemąstant. Ir dar – aš jau seniai suvokiau, kad jei mes esame kviečiami kažką tai toleruoti, tada mes tiesiog privalome suklusti: reiškia, vyksta kažkas negero, neteisingo. Reiškia, kviečiantysis nesugeba arba, kas dar baisiau – nenori išaiškinti. Tu, žodžiu, tikėk mumis ir viskas bus ok. O galvos sukti neverta…

Kam reikia toleruoti, jei galima sužinoti? Sužinojus – pasidaryti išvadas ir priimti atitinkamą sprendimą. Viskas. Reikalas išspręstas, šūkiai ir transparantai ramiai ilsisi užkampyje.

Tad, kodėl diena iš dienos visur girdime nenutylančius raginimus “toleruoti”? Gal todėl, kad taip šūkauja iš tikrųjų be galo buki, išaiškinti nemokantys žmonės? O gal jie per daug protingi ir taupantys savo laiką ir nervus, tad  mus bando paimti, kaip sako rusai “na ura”? Bet kokiu atveju, ir pirmuoju ir antruoju, tikimasi mus apgauti.

Taigi, kam iš tikrųjų reikalinga tolerancija?

Saulius Veržikauskas

Posted in Be cenzūros and tagged , , , , , , , , .

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.